ėzus kaip Duona ir Jėzus kaip Tarnas susilieja į vieną galingą simbolį – gyvybės dovanojimą iš meilės. Kristus yra Tėvo Duona, nes Jis pats save atiduoda pasauliui. Jis nesaugo gyvybės sau – Jis ją dalina, kaip duona dalijama alkaniems. Tokiu būdu Jėzus tampa ne tik siųstuoju, bet ir maistu tiems, kuriuos myli.
Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako:
„Kad pasaulis žinotų, jog aš myliu Tėvą, aš darau, kaip Tėvas man yra įsakęs.“ (Jn 14,31)
Ši ištara atskleidžia ne vien paklusnumą, bet meilės troškimą vykdyti Tėvo valią. Kristus yra Tėvo Tarnas – ne iš baimės, bet iš meilės. Jis priima misiją, kuri reikalauja aukos, bet ją įvykdo ne skųsdamasis, o paversdamas ją gyvenimu kitiems.
Tai pilnai išsiskleidžia Paskutinės vakarienės metu, kurioje Jėzus ne tik plauna mokiniams kojas, bet ir įsteigia Eucharistiją, tardamas:
„Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.“ (Lk 22,19)
Ir:
„Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“ (Jn 13,15)
Kojų plovimas – žemo tarnavimo ženklas. Duonos laužymas – gyvybės atidavimo ženklas. Abu gestai liudija tą pačią esmę: Jėzus yra Duona, nes Jis yra Tarnas. Jis tarnauja, nes myli. Jis myli, nes iš Tėvo.
Šis dvigubas ženklas yra ne tik simbolis – tai nurodymas. Kristus ne tik davė maistą, bet ir įsakymą: „Darykite tai mano atminimui.“ Šis atminimas nėra vien ritualas – tai gyvenimo būdas, kuris kviečia mus tapti duona vieni kitiems, atsiduoti, ne iš reikalo, o iš meilės, kaip darė Kristus.
Kristus – Tėvo Duona. Ir kiekvienas, kuris Juo gyvena, kviečiamas tapti gyvu ženklu, kad meilė – tai tarnauti, o tarnauti – tai gyventi dėl kito.