Kristoferis Hičensas (Christopheris Hitchensas, Christopher Hitchens) – britų-amerikiečių žurnalistas, rašytojas, literatūros kritikas ir vienas ryškiausių „naujųjų ateistų“ judėjimo atstovų, kartu su Ričardu Daukinsu, Samu Harisu ir Danieliu Dennettu. Jo knyga Dievas nėra didis (God Is Not Great: How Religion Poisons Everything, 2007) tapo bestseleriu, kuriame jis aršiai kritikavo religiją kaip moralės, mokslo ir žmogaus laisvės stabdį. Hitchensas buvo žinomas dėl savo iškalbos, sąmojo ir bebaimės polemikos.
Christopheris Ericas Hitchensas gimė 1949 m. balandžio 13 d. Portsmute, Anglijoje. Jo tėvas, Ericas Hitchensas, buvo Karališkojo karinio jūrų laivyno karininkas, o motina, Yvonne, buvo žydų kilmės, tačiau šią savo tapatybę slėpė. Hitchensas augo griežtoje, bet intelektualioje aplinkoje, o jo jaunesnis brolis Peteris vėliau tapo žinomu žurnalistu, tačiau, skirtingai nei Christopheris, konservatyviu krikščionimi.
Hitchensas mokėsi Oksfordo universiteto Balliol koledže, kur 1970 m. baigė filosofijos, politikos ir ekonomikos studijas. Oksforde jis prisijungė prie socialistinių ir trockistinių grupių, formavusių jo ankstyvąją kairiąją ideologiją. Jau jaunystėje jis atmetė religiją, paveiktas sekuliarių mąstytojų, tokių kaip Bertrand’as Russell’as ir George’as Orwell’as. Vėliau jis prisiminė:
„Religija man atrodė kaip pasaka, kurią suaugusieji priima pernelyg rimtai.“ (perpasakota pagal Hitch-22, 2010)
1970-aisiais Hitchensas pradėjo žurnalisto karjerą, dirbdamas kairiosios pakraipos leidiniuose, tokiuose kaip New Statesman. Jo reportažai apie politinius konfliktus Kipre, Argentinoje ir kitur pelnė jam reputaciją kaip drąsaus ir įžvalgaus komentatoriaus. 1981 m. jis persikėlė į JAV, kur rašė The Nation, Vanity Fair ir The Atlantic, tapdamas vienu žymiausių politinių ir kultūrinių kritikų.
Hitchensas buvo žinomas dėl savo ideologinio posūkio: iš pradžių kairysis, jis 2000-aisiais ėmė palaikyti JAV intervenciją Irake, nutoldamas nuo daugelio kairiųjų draugų. Tačiau jo ateizmas ir religijos kritika išliko nuosekli visą gyvenimą. 2007 m. išleista Dievas nėra didis tapo jo svarbiausiu darbu apie religiją, kuriame jis teigė, kad religija yra ne tik klaidinga, bet ir „nuodinga“ visoms žmogaus gyvenimo sritims.
Hitchensas taip pat rašė apie literatūrą, politiką ir istoriją, įskaitant knygas Kodėl Orvelas svarbus (Why Orwell Matters, 2002) ir Tomą Jeffersoną: Amerikos sfinkso portretas (Thomas Jefferson: Author of America, 2005). Jo memuarai Hitch-22 (2010) atskleidžia jo gyvenimo ir idėjų evoliuciją.
2010 m. Hitchensui buvo diagnozuotas stemplės vėžys, kurį jis siejo su ilgamete rūkymo ir gėrimo įpročiais. Nepaisydamas ligos, jis tęsė rašymą, paskaitas ir debatus, atvirai kalbėdamas apie savo susidūrimą su mirtimi. Jo esė rinkinys Mortalumas (Mortality, 2012) dokumentuoja jo patirtį, išliekant ištikimam racionalizmui ir ateizmui iki galo. Hitchensas mirė 2011 m. gruodžio 15 d. Hiustone, Teksase, būdamas 62 metų. Jo palikimas išlieka naujajame ateizme, žurnalistikoje ir viešojoje diskusijoje.
Hitchensą požiūris į religiją
Hitchensą religijos kritika buvo pagrįsta racionalizmu, humanizmu ir moraline indignacija. Kaip naujasis ateistas, jis ne tik atmetė Dievo egzistavimą, bet ir teigė, kad religija yra pagrindinė moralės, mokslo ir laisvės stabdymo priežastis. Jo pagrindiniai teiginiai, ypač išdėstyti Dievas nėra didis, yra šie:
1. Religija kaip moralės stabdis
Hitchensas teigė, kad religija ne tik nesuteikia moralinio pagrindo, bet dažnai skatina amoralius veiksmus, tokius kaip smurtas, diskriminacija ir neteisybė. Jis kritikavo Biblijos ir Korano įsakymus, kurie pateisina genocidą, vergiją ar moterų priespaudą, ir religinių institucijų istoriją, įskaitant kryžiaus žygius, inkviziciją ir šiuolaikinį džihadizmą. Dievas nėra didis jis rašė:
„Religija nuodija viską, nes ji pakeičia moralinį mąstymą dogmomis.“ (Dievas nėra didis, skyrius 1)
Jis taip pat atmetė idėją, kad religija yra būtina moralei, teigdamas, kad etika kyla iš žmogaus empatijos ir racionalaus diskurso.
2. Religija kaip mokslo priešas
Hitchensas laikė religiją kliūtimi moksliniam progresui, nes ji remiasi tikėjimu be įrodymų ir atmeta empirinius faktus, tokius kaip evoliucija ar kosmologija. Jis kritikavo kreacionizmą ir religinį švietimą, kurie, anot jo, skatina neišmanymą. Jis rašė:
„Religija yra mokslo priešas, nes ji reikalauja tikėti pasaka, užuot tyrinėjus tikrovę.“ (Dievas nėra didis, skyrius 8)
Jis gyrė mokslą kaip racionalų būdą suprasti pasaulį, priešindamas jį religinėms „pasakoms“.
3. Religija kaip laisvės varžytoja
Hitchensas teigė, že religija riboja žmogaus laisvę, primetdama dogmas, kurios slopina kritinį mąstymą, saviraišką ir individualumą. Jis kritikavo religinį autoritarizmą, ypač islamo teokratijas ir krikščionių fundamentalizmą, kaip laisvės priešus. Dievas nėra didis jis rašė:
„Religija yra totalitarinė sistema, kuri reikalauja paklusnumo nematomam diktatoriui.“ (Dievas nėra didis, skyrius 4)
Jis taip pat pasmerkė religinį vaikų indoktrinavimą, teigdamas, kad tai yra „intelektualinis piktnaudžiavimas“.
4. Ateizmas ir humanizmas kaip alternatyva
Hitchensas siūlė ateizmą ir sekuliarų humanizmą kaip išlaisvinančią alternatyvą religijai. Jis tikėjo, kad žmogaus potencialas slypi racionalume, kūrybiškume ir moralinėje atsakomybėje be dieviškų įsakymų. Jis rašė:
„Mes galime gyventi prasmingą gyvenimą be Dievo, remdamiesi protu, humoru ir drąsa.“ (Laiškai jaunam kontrarianui, 2001)
Jo ateizmas buvo ne tik Dievo atmetimas, bet ir kvietimas priimti gyvenimą be iliuzijų, vertinant žmogaus autonomiją.
Istorijos apie Hitchensą
Debatai su Tony Blairu
2010 m. Hitchensas dalyvavo viešuose debatuose su buvusiu JK ministru pirmininku Tony Blairu Toronte, tema „Ar religija yra gėrio jėga pasaulyje?“. Nepaisydamas progresuojančios vėžio ligos, Hitchensas meistriškai argumentavo prieš religiją, teigdamas, kad ji skatina smurtą ir dogmatizmą. Auditorija balsavo jo naudai, o vienas žiūrovas vėliau rašė:
„Hitchensas kalbėjo su tokia aistra ir aiškumu, kad net tikintieji atrodė sukrėsti.“ (perpasakota pagal The Guardian, 2010)
Ši istorija rodo Hitchensą iškalbą ir jo gebėjimą įtikinti net esant fiziniams iššūkiams.
Konfliktas dėl Irako karo
Hitchenso parama 2003 m. JAV invazijai į Iraką sukėlė ginčų ir nutolino jį nuo daugelio kairiųjų bendražygių, įskaitant Noamą Chomsky ir Edwardą Saidą. Jo teiginys, kad karas buvo būtinas nuversti Saddamo Husseino režimą, buvo kritikuojamas kaip nesuderinamas su jo ankstesne antiautoritarine pozicija. Kritikai, tokie kaip Tariqas Ali, kaltino jį „neokonservatyviu posūkiu“. Hitchensas atsakė:
„Aš nepakeičiau savo principų; tironija yra tironija, nesvarbu, ar ji religinė, ar sekuliari.“ (perpasakota pagal Vanity Fair, 2005)
Ši istorija atskleidžia Hitchensą prieštaringumą ir jo drąsą ginti savo poziciją, net rizikuojant prarasti sąjungininkus.
Citatos
- „Religija nuodija viską, nes ji pakeičia moralinį mąstymą dogmomis.“ (Dievas nėra didis, skyrius 1)
- „Religija yra mokslo priešas, nes ji reikalauja tikėti pasaka, užuot tyrinėjus tikrovę.“ (Dievas nėra didis, skyrius 8)
- „Religija yra totalitarinė sistema, kuri reikalauja paklusnumo nematomam diktatoriui.“ (Dievas nėra didis, skyrius 4)
- „Mes galime gyventi prasmingą gyvenimą be Dievo, remdamiesi protu, humoru ir drąsa.“ (Laiškai jaunam kontrarianui, 2001)
- „Mano gyvenimo principas yra priešintis bet kokiam autoritetui, kuris reikalauja tikėti be įrodymų.“ (Hitch-22, 2010)
Christopherio Hitchensą Dievas nėra didis ir jo viešosios diskusijos padėjo formuoti naująjį ateizmą, pabrėždamos religijos žalą moralei, mokslui ir laisvei. Jo iškalba, sąmojis ir bebaimė polemika padarė jį ikoniška figūra, įkvėpusia milijonus permąstyti religijos vietą visuomenėje. Istorijos apie jo debatus su Blairu ir konfliktą dėl Irako karo atskleidžia jo intelektualinį drąsumą ir prieštaringumą. Hitchensą palikimas išlieka aktualus, skatindamas racionalumą, sekuliarų humanizmą ir pasipriešinimą dogmoms, kviesdamas mus gyventi laisvai ir kritiškai mąstyti.