Krikšto pažadai atsirado pirmųjų krikščionių bendruomenėse, dar I–II amžiuje. Jau tais laikais katechumenai (krikšto besiruošiantieji) prieš krikštą viešai atsisakydavo blogio ir išpažindavo tikėjimą į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Šie pažadai remiasi Naujojo Testamento mokymu: „Atsiverskite ir būkite pakrikštyti kiekvienas“ (Apd 2, 38) bei „Atsisakykite senojo žmogaus… ir apsivilkite nauju žmogumi“ (Ef 4, 22–24).
Krikšto pažadus taria pats krikštijamasis, jei yra pakankamo amžiaus ir supratimo. Kūdikių krikšto atveju pažadus vietoj jų sako krikštatėviai ir tėvai, kurie įsipareigoja ugdyti vaiką krikščioniško tikėjimo dvasia.
Pažadų sulaužymas – sąmoningas tikėjimo atsižadėjimas arba nuolatinis blogio pasirinkimas – laikomas rimtu dvasiniu nuopuoliu. Tačiau Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčiose visada paliekama atgailos galimybė, leidžianti žmogui per išpažintį ir tikėjimo atnaujinimą susitaikyti su Dievu ir Bažnyčia. Bažnyčia netaiko pasaulinių bausmių, nes tikėjimo kelias grindžiamas laisvu apsisprendimu ir gailestingumu.
Pirmieji krikščionys krikšto pažadus dažnai duodavo viešai, net persekiojimų metu, parodydami drąsą ir ištikimybę Kristui. Iki šiol krikšto apeigose šie pažadai laikomi pagrindiniu įstojimo į Bažnyčią ženklu. Romos Katalikų Bažnyčia ir daugelis kitų krikščioniškų konfesijų laikosi senųjų formulių, kurios beveik nepakito per du tūkstančius metų.
Pažadų tekstas (pavyzdys iš Katalikų apeigyno)
Kunigas: „Ar atsisakai šėtono?“
Krikštijamasis / Krikštatėviai: „Atsisakau.“
Kunigas: „Ir visų jo darbų?“
Krikštijamasis / Krikštatėviai: „Atsisakau.“
Kunigas: „Ir visų jo vilionių?“
Krikštijamasis / Krikštatėviai: „Atsisakau.“
Kunigas: „Ar tiki Dievą Tėvą, visagalį dangaus ir žemės Kūrėją?“
Krikštijamasis / Krikštatėviai: „Tikiu.“
Kunigas: „Ar tiki Jėzų Kristų, Jo vienatinį Sūnų, mūsų Viešpatį?“
Krikštijamasis / Krikštatėviai: „Tikiu.“
Kunigas: „Ar tiki Šventąją Dvasią, šventąją Katalikų Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą?“
Krikštijamasis / Krikštatėviai: „Tikiu.“
Šie pažadai simbolizuoja senojo gyvenimo atsisakymą ir naujojo pradžią Kristuje. Jie yra pagrindas krikščionio tapatybei ir kasdieniam tikėjimo gyvenimui.