Apaštalų tikėjimo simbolis, vadinamas tiesiog „Kredu“, yra vienas seniausių krikščionių tikėjimo išpažinimų, siekiamas II–IV a. Nors legenda teigia, kad jį sudarė patys dvylika apaštalų, kiekvienas pridėdamas po teiginį, mokslininkai mano, kad simbolis išsivystė Romos krikščionių bendruomenėje kaip krikšto apeigų dalis. Jo trumpumas ir aiškumas padarė jį idealiu įrankiu naujai pakrikštytiems katechumenams, mokantiems pagrindinių tikėjimo tiesų.
Apaštalų tikėjimo simbolis greičiausiai kilo iš ankstyvųjų krikšto formulių, naudotų Romoje apie 150–200 m. Jo struktūra atspindi triadinę tikėjimo formulę: tikėjimą į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Tekstas buvo skirtas ne tik mokyti, bet ir saugoti tikinčiuosius nuo ankstyvųjų erezijų, tokių kaip gnosticizmas, kuris neigė Kristaus žmogiškumą ar Dievo kūrybinę galią. Simbolis pabrėžia pagrindines doktrinas: Dievo kaip Kūrėjo, Jėzaus Kristaus įsikūnijimo, mirties, prisikėlimo ir Šventosios Dvasios veikimo Bažnyčioje.
Apaštalų kredo yra tarsi krikščionybės „stuburas“. Jis apima esminius tikėjimo elementus:
- Dievo vienybė: Tikėjimas į vieną Dievą, Visagalį Kūrėją.
- Kristaus centrą: Jėzaus dieviškumo ir žmogiškumo vienovė, Jo kentėjimas, prisikėlimas ir būsimas teismas.
- Bažnyčios ir išganymo svarbą: Šventosios Dvasios veikimas per Bažnyčią, nuodėmių atleidimas ir amžinasis gyvenimas.
Įdomus faktas: Apaštalų simbolio frazė „nužengė į pragarus“ (lot. descendit ad inferos) sukėlė daug diskusijų. Kai kurie ankstyvieji krikščionys tikėjo, kad Kristus po mirties nužengė į mirusiųjų buveinę išvaduoti teisųjų, tokių kaip Adomas ar Nojus, o tai atspindi senovės žydų ir krikščionių eschatologiją.
Apaštalų tikėjimo simbolis tapo universaliu krikščionių tikėjimo išpažinimu, naudojamu krikšto, katekizmo ir liturginėse apeigose. Viduramžiais jis buvo mokomas kaip pagrindinis tikėjimo tekstas, o iki šiol lieka neatsiejama Katalikų, Ortodoksų ir daugelio Protestantų bažnyčių dalimi. Jo paprastumas leido lengvai įsiminti, o teologinis gylis padėjo formuoti krikščioniškąją tapatybę.
Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolis: Atsakas į erezijas
Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolis, priimtas 325 m. Nikėjos susirinkime ir patobulintas 381 m. Konstantinopolio susirinkime, yra išsamus ir teologiškai tikslesnis tikėjimo išpažinimas, sukurtas reaguojant į arianizmo ereziją, kuri neigė Jėzaus Kristaus pilną dieviškumą.
IV a. Bažnyčia susidūrė su rimta krize dėl arianizmo, mokiusio, kad Jėzus yra sukurta būtybė, o ne lygus Dievui Tėvui. 325 m. Nikėjos susirinkime, kurį sušaukė imperatorius Konstantinas Didysis, buvo patvirtintas Nikėjos simbolis, pabrėžiantis, kad Kristus yra „vienos esmės su Tėvu“ (lot. consubstantialem Patri). 381 m. Konstantinopolio susirinkimas išplėtė simbolį, pridėdamas detales apie Šventąją Dvasią ir Bažnyčią, taip suformuodamas galutinę versiją, naudojamą iki šiol.
Nikėjos-Konstantinopolio simbolis yra detalesnis nei Apaštalų kredo ir skirtas aiškiai apibrėžti Trejybės bei Kristaus doktrinas:
- Trejybės doktrina: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra trys asmenys, bet viena dieviška esmė.
- Kristaus dieviškumas ir žmogiškumas: Jėzus yra „Dievas iš Dievo, Šviesa iš Šviesos“, gimęs, o ne sukurtas, ir tapęs žmogumi per įsikūnijimą.
- Bažnyčios vaidmuo: Simbolis pabrėžia vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę Bažnyčią bei krikštą kaip nuodėmių atleidimo priemonę.
Unikalus pastebėjimas: Frazė „Filioque“ („ir iš Sūnaus“), pridėta Vakarų Bažnyčioje, teigianti, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus, tapo vienu pagrindinių Vakarų (Katalikų) ir Rytų (Ortodoksų) Bažnyčių skilimo priežasčių XI a. Rytų Bažnyčia laikosi originalios formuluotės, kad Dvasia kyla tik iš Tėvo.
Nikėjos-Konstantinopolio simbolis tapo ekumeniniu krikščionybės pagrindu, naudojamu Mišiose, liturgijose ir teologiniuose mokymuose. Jis suvienijo Bažnyčią prieš erezijas ir suteikė teologinį pagrindą tolesnėms diskusijoms apie Trejybę ir Kristologiją. Jo tekstas išliko beveik nepakitęs per 1700 metų, o tai liudija jo universalumą ir svarbą.
Apaštalų tikėjimo simbolis (Symbolum Apostolorum)
Lotyniškas originalas:
Credo in Deum Patrem omnipotentem, Creatorem caeli et terrae…
Vertimas lietuvių kalba:
TIKIU Į DIEVĄ TĖVĄ visagalį,
dangaus ir žemės Sutvėrėją;
ir į Jėzų Kristų,
vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį,
kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios,
gimė iš Mergelės Marijos,
kentėjo prie Poncijaus Piloto,
buvo prikaltas prie kryžiaus,
numiręs ir palaidotas;
nužengė į pragarus;
trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių;
įžengė į dangų,
sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje,
iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
Tikiu į Šventąją Dvasią,
šventąją visuotinę Bažnyčią,
šventųjų bendravimą,
nuodėmių atleidimą,
kūno iš numirusių prisikėlimą
ir amžinąjį gyvenimą.
Amen.
Apaštalų tikėjimo simbolis, nors ir priskiriamas apaštalams, tikėtina, buvo sudarytas II–IV a. Romos krikščionių bendruomenėje kaip krikšto tikėjimo išpažinimas. Legenda teigia, kad kiekvienas iš dvylikos apaštalų pridėjo po vieną teiginį, tačiau tai labiau simbolinė tradicija nei istorinis faktas.
Atanazo tikėjimo simbolis (Quicumque)
Lotyniškas originalas:
Quicumque vult salvus esse, ante omnia opus est, ut teneat catholicam fidem…
Vertimas lietuvių kalba:
Kiekvienas, norintis būti išgelbėtas, pirmiausia privalo tvirtai laikytis visuotinio tikėjimo.
Jei kas jo neišsaugos sveiko ir nepažeisto, be abejo, pražus amžinai.
Visuotinis tikėjimas yra toks: mes garbiname vieną Dievą Trejybėje ir Trejybę vienybėje,
Nei maišydami asmens, nei skirdami esmę.
Nes kitoks yra Tėvo asmuo, kitoks – Sūnaus, kitoks – Šventosios Dvasios.
Tačiau Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios dieviškumas yra vienas, lygi jų šlovė, bendra ir amžina didybė.
Koks yra Tėvas, toks yra Sūnus, tokia ir Šventoji Dvasia.
Nekurtas Tėvas, nekurtas Sūnus, nekurta Šventoji Dvasia.
Neaprėpiamas Tėvas, neaprėpiamas Sūnus, neaprėpiama Šventoji Dvasia.
Amžinas Tėvas, amžinas Sūnus, amžina Šventoji Dvasia.
Tačiau nėra trys amžinieji, bet vienas amžinasis.
Kaip nėra trys nekurti ar trys neaprėpiami, bet vienas nekurtas ir vienas neaprėpiamas.
Taip pat Visagalis Tėvas, Visagalis Sūnus, Visagalė Šventoji Dvasia.
Tačiau nėra trys visagaliai, bet vienas Visagalis.
Taigi Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas, Šventoji Dvasia yra Dievas.
Tačiau nėra trys dievai, bet vienas Dievas.
Taip pat Tėvas yra Viešpats, Sūnus yra Viešpats, Šventoji Dvasia yra Viešpats.
Tačiau nėra trys viešpačiai, bet vienas Viešpats.
Nes, kaip krikščioniškoji tiesa mus įpareigoja kiekvieną asmenį atskirai vadinti Dievu ir Viešpačiu,
Taip visuotinė tikėjimo išpažintis draudžia kalbėti apie tris dievus ar viešpačius.
Tėvas nėra niekieno sukurtas, nei padarytas, nei gimęs.
Sūnus yra tik iš Tėvo: ne padarytas, ne sukurtas, bet gimęs.
Šventoji Dvasia yra iš Tėvo ir Sūnaus: ne padaryta, ne sukurta, ne gimusi, bet kildinama.
Taigi vienas Tėvas, ne trys tėvai; vienas Sūnus, ne trys sūnūs; viena Šventoji Dvasia, ne trys šventosios dvasios.
Ir šioje Trejybėje nėra nieko ankstesnio ar vėlesnio, nieko didesnio ar mažesnio: visi trys asmenys yra lygiai amžini ir lygiaverčiai.
Todėl visais atžvilgiais, kaip jau buvo pasakyta, vienybė Trejybėje ir Trejybė vienybėje turi būti garbinama.
Kas nori būti išgelbėtas, tegul taip supranta Trejybę.
Tačiau amžinajam išganymui būtina ir ištikimai tikėti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsikūnijimu.
Teisingas tikėjimas yra toks: mes tikime ir išpažįstame, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, yra Dievas ir žmogus.
Dievas, gimęs iš Tėvo esmės prieš amžius, ir žmogus, gimęs iš motinos esmės laike.
Tobulas Dievas, tobulas žmogus, turintis protingą sielą ir žmogišką kūną.
Lygus Tėvui pagal dieviškumą, mažesnis už Tėvą pagal žmogiškumą.
Nors Jis yra Dievas ir žmogus, nėra du, bet vienas Kristus.
Vienas ne todėl, kad dieviškumas būtų pavirtęs kūnu, bet todėl, kad žmogiškumas buvo priimtas į Dievą.
Visiškai vienas ne dėl esmių sumaišymo, bet dėl asmens vienybės.
Kaip protinga siela ir kūnas yra vienas žmogus, taip Dievas ir žmogus yra vienas Kristus.
Jis kentėjo už mūsų išganymą, nužengė į pragarus, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių.
Įžengė į dangų, sėdi Dievo Tėvo Visagalio dešinėje, iš ten ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų.
Jo atėjimo metu visi žmonės prisikels su savo kūnais ir duos apyskaitą už savo darbus.
Tie, kurie darė gera, eis į amžinąjį gyvenimą, o tie, kurie darė bloga, – į amžinąją ugnį.
Toks yra visuotinis tikėjimas, kurio kiekvienas neišpažindamas tvirtai ir ištikimai, negali būti išgelbėtas.
Amen.
Vertimas išlaiko Atanazo tikėjimo simbolio teologinį tikslumą, pabrėždamas Trejybės ir Kristaus įsikūnijimo doktrinas. Frazės, tokios kaip „kildinama“ (lot. procedens), parodo Šventosios Dvasios kilmę, o „visuotinis tikėjimas“ pabrėžia katalikišką doktriną. Tekstas išverstas iškilmingai, vengiant pernelyg supaprastintų frazių.
Nors simbolis priskiriamas šv. Atanazui, IV a. Aleksandrijos vyskupui, mokslininkai mano, kad jis buvo sudarytas V–VI a. Vakarų Bažnyčioje, galimai Galijoje. Jo griežtas tonas atspindi kovą su arianizmu, neigusiu Kristaus dieviškumą.
Nikėjos pirminis tikėjimo simbolis (Symbolum Nicaenum Pristinum)
Lotyniškas originalas:
Credo in unum Deum, Patrem omnipotentem, factorem caeli et terrae…
Vertimas lietuvių kalba:
Tikiu į vieną Dievą, Tėvą Visagalį, dangaus ir žemės, visų regimų ir neregimų dalykų Kūrėją.
Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, gimusį iš Tėvo prieš visus amžius. Dievą iš Dievo, Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, ne sukurtą, vienos esmės su Tėvu, per kurį visa padaryta. Kuris dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus.
Ir įsikūnijo per Šventąją Dvasią iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi. Buvo nukryžiuotas už mus prie Poncijaus Piloto, kentėjo ir buvo palaidotas, ir prisikėlė trečiąją dieną pagal Raštus, ir įžengė į dangų, sėdi Tėvo dešinėje.
Ir vėl ateis su šlove teisti gyvųjų ir mirusiųjų, Jo karalystei nebus galo.
Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį ir Gyvybės Davėją, kylančią iš Tėvo, kuri kartu su Tėvu ir Sūnumi yra garbinama ir šlovinama, kuri kalbėjo per pranašus.
Tikiu vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę Bažnyčią. Išpažįstu vieną krikštą nuodėmių atleidimui.
Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžiaus gyvenimo.
Amen.
Šis vertimas parodo 325 m. Nikėjos susirinkimo tikėjimo simbolį, kuris buvo skirtas kovoti su arianizmu, pabrėžiant Kristaus dieviškumą („vienos esmės su Tėvu“, lot. consubstantialem Patri). Frazė „kalbėjo per pranašus“ išlaiko liturginį tikslumą.
Nikėjos simbolis buvo pirmasis ekumeninis tikėjimo išpažinimas, priimtas siekiant suvienyti Bažnyčią. Jis buvo toks svarbus, kad imperatorius Konstantinas asmeniškai dalyvavo susirinkime, užtikrindamas jo priėmimą.
Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolis (Symbolum Nicaenum)
Lotyniškas originalas:
Credo in unum Deum, Patrem omnipotentem, factorem caeli et terrae…
Vertimas lietuvių kalba:
Tikiu į vieną Dievą, Tėvą Visagalį, dangaus ir žemės, visų regimų ir neregimų dalykų Kūrėją.
Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, gimusį iš Tėvo prieš visus amžius. Dievą iš Dievo, Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, ne sukurtą, vienos esmės su Tėvu, per kurį visa padaryta. Kuris dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus.
Ir įsikūnijo per Šventąją Dvasią iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi. Buvo nukryžiuotas už mus prie Poncijaus Piloto, kentėjo ir buvo palaidotas, ir prisikėlė trečiąją dieną pagal Raštus, ir įžengė į dangų, sėdi Tėvo dešinėje.
Ir vėl ateis su šlove teisti gyvųjų ir mirusiųjų, Jo karalystei nebus galo.
Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį ir Gyvybės Davėją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, kuri kartu su Tėvu ir Sūnumi yra garbinama ir šlovinama, kuri kalbėjo per pranašus.
Tikiu vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę Bažnyčią. Išpažįstu vieną krikštą nuodėmių atleidimui.
Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžiaus gyvenimo.
Amen.
Šis vertimas atitinka 381 m. Konstantinopolio susirinkime patvirtintą Nikėjos simbolio versiją, kuri prideda frazę „Filioque“ („ir Sūnaus“), pabrėždama Šventosios Dvasios kilmę iš Tėvo ir Sūnaus. Ši frazė vėliau tapo Vakarų ir Rytų Bažnyčių skilimo priežastimi. Vertimas išlaiko liturginį tikslumą ir atitinka lietuvišką tradiciją.
Nikėjos-Konstantinopolio simbolis yra plačiausiai naudojamas krikščionių tikėjimo išpažinimas, giedamas per Mišias visame pasaulyje. Jo tekstas išliko beveik nepakitęs nuo IV a., o tai liudija jo teologinę ir liturginę svarbą.