Kojiki (japonų kalba: 古事記, liet. „Senųjų įvykių užrašai“ arba „Senovės reikalų kronika“, kartais vadinama Furukotofumi) yra seniausia išlikusi Japonijos literatūros kronika, užrašyta 712 m. po Kr. Sudaryta dvariškio Ō no Yasumaro imperatorės Genmei (707–715 m.) įsakymu, Kojiki yra mitų, legendų, giesmių, genealogijų, žodinių tradicijų ir pusiau istorinių pasakojimų rinkinys, apimantis laikotarpį nuo mitinio „Dievų amžiaus“ (Kamiyo) iki imperatorės Suiko valdymo (593–628 m.). Kartu su vėlesne Nihon Shoki (720 m.) ji laikoma pagrindiniu šintoizmo šventuoju tekstu ir Japonijos istorijos šaltiniu.
Kojiki parašyta kinų rašmenimis (Man’yōgana), pritaikytais japonų kalbai užrašyti, nes tuo metu japonų rašto sistema dar nebuvo sukurta. Tekstas skirtas įtvirtinti imperatoriškosios linijos dieviškąją kilmę, siejant ją su šintoizmo dievais, ypač saulės deive Amaterasu, ir legitimuoti Yamato klano valdžią. Skirtingai nei Nihon Shoki, kuri orientuota į istorinius įvykius, Kojiki labiau pabrėžia mitologiją, legendas ir poeziją, todėl vadinama literatūriniu kūriniu (Furukotobumi).
Kojiki yra ne tik religinis ir istorinis šaltinis, bet ir kultūros lobynas, atskleidžiantis senovės Japonijos papročius, tikėjimus ir pasaulėžiūrą. Jos įtaka matoma šintoizmo ritualuose (pvz., misogi apsivalymo ceremonijoje), literatūroje (Man’yōshū), mene ir šiuolaikinėje popkultūroje, įskaitant anime (Princesė Mononokė) ir mangą.
Kojiki atsirado Nara laikotarpiu (710–794 m.), kai Japonijos imperatoriškasis дворas siekė suvienyti šalį ir įtvirtinti savo valdžią per dieviškąją kilmę. Imperatorius Temmu (672–686 m.) inicijavo mitų ir genealogijų rinkimą, baimindamasis, kad žodinės tradicijos bus iškraipytos ar pamirštos. Jo darbą tęsė imperatorė Genmei, pavedusi Ō no Yasumaro užrašyti Hieda no Are perduotas istorijas, įskaitant Teiki (imperatorių genealogijas) ir Kyuji (senovės tradicijas).
Struktūriškai Kojiki suskirstyta į tris tomus (maki):
- Kamitsumaki („Pirmasis tomas“ arba „Dievų amžiaus tomas“): Aprašomas pasaulio ir Japonijos salų sukūrimas dievų Izanagi ir Izanami, saulės deivės Amaterasu ir kitų kami (dievų) mitai. Jame gausu kosmogoninių ir mitologinių narratyvų, įskaitant Amaterasu pasislėpimą oloje ir Susanoo kovą su aštuongalviu slibinu.
- Nakatsumaki („Vidurinis tomas“): Apima laikotarpį nuo legendinio pirmojo imperatoriaus Jimmu (Amaterasu provaikaičio) iki imperatoriaus Ōjino (XV imperatorius). Šis tomas jungia mitus ir pusiau istorinius pasakojimus apie Yamato klano įsitvirtinimą.
- Shimotsumaki („Apatinis tomas“): Aprašomi įvykiai nuo imperatoriaus Nintoku iki imperatorės Suiko (VII a.). Ši dalis labiau orientuota į genealogijas ir imperatorių darbus, pereidama nuo mitų prie istorinių įrašų.
Kojiki narratyvas prasideda chaoso kondensacija, kai Izanagi ir Izanami sukuria Japonijos salas, dievus ir gamtos reiškinius. Tekste gausu poezijos, primenančios islandų sagas, ir archetipinių istorijų, panašių į graikų mitologiją, tačiau jis išlaiko unikalų japonų kontekstą. Nors mitologiniai elementai buvo laikomi faktais iki XX a., ypač Valstybinio šintoizmo laikais, mokslininkai, tokie kaip Tsuda Sōkichi (1913 m.), teigė, kad Kojiki buvo sudaryta legitimuoti imperatoriškąją valdžią.
Kojiki nagrinėja temas, kurios formuoja šintoizmo ir Japonijos kultūros pagrindą:
- Kosmogonija ir dieviškumas: Aprašomas pasaulio sukūrimas, kami (dievų) hierarchija ir Japonijos salų kaip dieviškos žemės kilmė. Amaterasu simbolizuoja imperatorių dieviškąją kilmę.
- Genealogija ir valdžia: Tekstas legitimuoja Yamato klano ir imperatorių valdžią, siejant juos su dievais.
- Gėris ir blogis: Mitai, tokie kaip Susanoo kova su slibinu, atspindi moralinę kovą tarp tvarkos ir chaoso.
- Gamtos šventumas: Kamis gyvena kalnuose, upėse, medžiuose, pabrėždami šintoizmo animistinę pasaulėžiūrą.
- Poezija ir ritualai: Giesmės ir mitai atspindi senovės japonų ceremonijas, tokias kaip apsivalymas (misogi).
Kojiki reikšmė slypi jos kaip šintoizmo pagrindo ir Japonijos tapatybės šaltinio vaidmenyje. Ji išsaugojo žodines tradicijas, kurios galėjo būti prarastos, ir tapo šaltiniu Man’yōshū poezijai, klasikinei tapybai ir šiuolaikinei popkultūrai. Edo laikotarpiu (1603–1868) kokugaku judėjimas, vadovaujamas Motoori Norinaga, iškėlė Kojiki kaip „gryną“ japonų tekstą, laisvą nuo kinų įtakos, skirtingai nei Nihon Shoki. Norinaga 44 tomų Kojiki-den (1764–1798) sustiprino teksto svarbą, laikydamas jį idealios Japonijos, kur kami, imperatorius ir žmonės gyveno harmonijoje, atspindžiu.
Vakaruose Kojiki vertinama kaip mitologijos šaltinis, panašus į graikų ar skandinavų mitus, tačiau jos vertimai, tokie kaip Basil Hall Chamberlain (1882), sulaukė kritikos dėl pernelyg pažodinio vertimo (pvz., Izanagi kaip „Vyras, kuris kviečia“) ar lotyniškų intarpų.
Citatos iš „Kojiki“
Dėl Kojiki poetinio ir mitologinio pobūdžio citatos yra lyrinės, dažnai lydimos giesmių. Žemiau pateikiamos kelios citatos (remiantis Basil Hall Chamberlain ir Donald L. Philippi vertimais, adaptuotos į lietuvių kalbą), atspindinčios pagrindines temas:
- Apie pasaulio sukūrimą (Kamitsumaki): „Kai chaosas pradėjo kondensuotis, dar nebuvo nei formos, nei vardo. Izanagi ir Izanami, stovėdami ant Dangaus plūduriuojančio tilto, panardino brangakmenių ietį ir maišė sūrų vandenį, kol jis sustingo, ir iš lašų, nukritusių nuo ieties galo, susiformavo Onogoro sala.“
- Apie Amaterasu (Kamitsumaki): „Amaterasu, saulės deivė, spindėjo danguje, tačiau, įžeista Susanoo, pasislėpė uolos oloje, ir pasaulis paskendo tamsoje, kol dievai ją išviliojo šokiais ir juoku.“
- Apie Susanoo (Kamitsumaki): „Susanoo, audringasis, nugalėjo aštuongalvį slibiną, paversdamas Hi upę krauju, ir rado šventąjį kardą Kusanagi, kuris tapo imperatoriškosios regalijos dalimi.“
- Apie dharmą (Nakatsumaki): „Jimmu, vadovaujamas dievų, keliavo į rytus, kad įkurtų Yamato, vykdydamas dangaus valią ir atnešdamas tvarką žemei.“
- Apie gamtą (Kamitsumaki): „Kiekviename medyje, upėje ir kalne gyvena kami, todėl gerbk gamtą, nes ji yra dievų buveinė.“
Citatos gali skirtis priklausomai nuo vertimo (pvz., Chamberlain, Philippi, Heldt). Lietuvių kalba pilni vertimai neprieinami, tačiau fragmentai randami akademiniuose darbuose.
Palyginimai su kitais kūriniais
Kojiki turi panašumų su kitais religiniais tekstais, tačiau jos šintoistinis kontekstas yra unikalus:
- Ramajana: Abu yra epiniai narratyvai, pabrėžiantys dieviškąją kilmę (Rama kaip Višnaus avatara, Jimmu kaip Amaterasu palikuonis), bet Ramajana orientuota į moralines dilemas, o Kojiki – į kosmogoniją ir genealogiją.
- Puranos: Puranos ir Kojiki aprašo pasaulio sukūrimą ir dievų mitus, bet Puranos yra platesnės, o Kojiki labiau fokusuojasi į Japonijos salas.
- Adi Granth: Abu pabrėžia dvasinius mokymus, bet Adi Granth yra poetiniai himnai, o Kojiki jungia mitus ir istoriją.
- Mišna: Mišna yra teisinis kodeksas, o Kojiki – mitologinis, tačiau abu stiprina bendruomenės tapatybę.
- Biblija: Abu prasideda kūrimo mitais ir genealogijomis, bet Kojiki yra politeistinė, o Biblija – monoteistinė.
Kodėl verta skaityti?
Kojiki yra vertinga tiems, kurie domisi:
- Šintoizmo mitologija: Atskleidžia kami, Japonijos salų kūrimo ir imperatorių kilmės mitus.
- Japonijos kultūra: Formavo literatūrą, meną ir šiuolaikinę popkultūrą, įskaitant anime ir mangą.
- Senovės istorija: Suteikia įžvalgų apie Nara laikotarpio visuomenę ir valdžios legitimizavimą.
- Poezija: Giesmės atspindi senovės japonų estetiką, panašią į Man’yōshū.
- Mitologijų palyginimas: Siūlo paralelių su graikų ar skandinavų mitais.
Nors Kojiki gali būti sudėtinga dėl mitologinio tankumo ir vertimo problemų, jos narratyvai apie dievus, herojus ir gamtos šventumą yra įtraukiantys. Kaip pažymėjo vienas X vartotojas, „Kojiki yra tarsi Japonijos sielos veidrodis, jungiantis mitus su istorija.“ Rekomenduojama pradėti nuo Kamitsumaki, ypač Izanagi ir Izanami kūrimo mito, dėl jo poetinio grožio.