Senovės dalykų užrašai (Kojiki)

Kojiki (japonų kalba: 古事記, liet. „Senovės dalykų užrašai“ arba „Senovės reikalų kronika“, “Senųjų įvykių užrašai”, kartais vadinama Furukotofumi) yra seniausia išlikusi Japonijos literatūros kronika, užrašyta 712 m. po Kr. Sudaryta dvariškio Ō no Yasumaro imperatorės Genmei (707–715 m.) įsakymu, Kojiki yra mitų, legendų, giesmių, genealogijų, žodinių tradicijų ir pusiau istorinių pasakojimų rinkinys, apimantis laikotarpį nuo mitinio „Dievų amžiaus“ (Kamiyo) iki imperatorės Suiko valdymo (593–628 m.). Kartu su vėlesne Nihon Shoki (720 m.) ji laikoma pagrindiniu šintoizmo šventuoju tekstu ir Japonijos istorijos šaltiniu.

Pavadinimas

Akademiškai ir lingvistiškai tiksliausias yra „Senovės dalykų užrašai“, nes tai tiesioginis vertimas iš Kojiki (古 = senovė, 事 = dalykai, 記 = užrašai).
„Senovės reikalų kronika“ – gražus literatūrinis variantas, bet jau interpretacija (nes „記“ reiškia „užrašai“, o ne „kronika“).
„Senųjų įvykių užrašai“ – šiek tiek nutolęs nuo originalo, nes „事“ apima ne tik įvykius, bet ir „dalykus, reikalus“.

Kojiki parašyta kinų rašmenimis (Man’yōgana), pritaikytais japonų kalbai užrašyti, nes tuo metu japonų rašto sistema dar nebuvo sukurta. Tekstas skirtas įtvirtinti imperatoriškosios linijos dieviškąją kilmę, siejant ją su šintoizmo dievais, ypač saulės deive Amaterasu, ir legitimuoti Yamato klano valdžią. Skirtingai nei Nihon Shoki, kuri orientuota į istorinius įvykius, Kojiki labiau pabrėžia mitologiją, legendas ir poeziją, todėl vadinama literatūriniu kūriniu (Furukotobumi).

Kojiki yra ne tik religinis ir istorinis šaltinis, bet ir kultūros lobynas, atskleidžiantis senovės Japonijos papročius, tikėjimus ir pasaulėžiūrą. Jos įtaka matoma šintoizmo ritualuose (pvz., misogi apsivalymo ceremonijoje), literatūroje (Man’yōshū), mene ir šiuolaikinėje popkultūroje, įskaitant anime (Princesė Mononokė) ir mangą.

Kojiki atsirado Nara laikotarpiu (710–794 m.), kai Japonijos imperatoriškasis дворas siekė suvienyti šalį ir įtvirtinti savo valdžią per dieviškąją kilmę. Imperatorius Temmu (672–686 m.) inicijavo mitų ir genealogijų rinkimą, baimindamasis, kad žodinės tradicijos bus iškraipytos ar pamirštos. Jo darbą tęsė imperatorė Genmei, pavedusi Ō no Yasumaro užrašyti Hieda no Are perduotas istorijas, įskaitant Teiki (imperatorių genealogijas) ir Kyuji (senovės tradicijas).

Struktūriškai Kojiki suskirstyta į tris tomus (maki):

  1. Kamitsumaki („Pirmasis tomas“ arba „Dievų amžiaus tomas“): Aprašomas pasaulio ir Japonijos salų sukūrimas dievų Izanagi ir Izanami, saulės deivės Amaterasu ir kitų kami (dievų) mitai. Jame gausu kosmogoninių ir mitologinių narratyvų, įskaitant Amaterasu pasislėpimą oloje ir Susanoo kovą su aštuongalviu slibinu.
  2. Nakatsumaki („Vidurinis tomas“): Apima laikotarpį nuo legendinio pirmojo imperatoriaus Jimmu (Amaterasu provaikaičio) iki imperatoriaus Ōjino (XV imperatorius). Šis tomas jungia mitus ir pusiau istorinius pasakojimus apie Yamato klano įsitvirtinimą.
  3. Shimotsumaki („Apatinis tomas“): Aprašomi įvykiai nuo imperatoriaus Nintoku iki imperatorės Suiko (VII a.). Ši dalis labiau orientuota į genealogijas ir imperatorių darbus, pereidama nuo mitų prie istorinių įrašų.

Kojiki narratyvas prasideda chaoso kondensacija, kai Izanagi ir Izanami sukuria Japonijos salas, dievus ir gamtos reiškinius. Tekste gausu poezijos, primenančios islandų sagas, ir archetipinių istorijų, panašių į graikų mitologiją, tačiau jis išlaiko unikalų japonų kontekstą. Nors mitologiniai elementai buvo laikomi faktais iki XX a., ypač Valstybinio šintoizmo laikais, mokslininkai, tokie kaip Tsuda Sōkichi (1913 m.), teigė, kad Kojiki buvo sudaryta legitimuoti imperatoriškąją valdžią.

Kojiki nagrinėja temas, kurios formuoja šintoizmo ir Japonijos kultūros pagrindą:

  1. Kosmogonija ir dieviškumas: Aprašomas pasaulio sukūrimas, kami (dievų) hierarchija ir Japonijos salų kaip dieviškos žemės kilmė. Amaterasu simbolizuoja imperatorių dieviškąją kilmę.
  2. Genealogija ir valdžia: Tekstas legitimuoja Yamato klano ir imperatorių valdžią, siejant juos su dievais.
  3. Gėris ir blogis: Mitai, tokie kaip Susanoo kova su slibinu, atspindi moralinę kovą tarp tvarkos ir chaoso.
  4. Gamtos šventumas: Kamis gyvena kalnuose, upėse, medžiuose, pabrėždami šintoizmo animistinę pasaulėžiūrą.
  5. Poezija ir ritualai: Giesmės ir mitai atspindi senovės japonų ceremonijas, tokias kaip apsivalymas (misogi).

Kojiki reikšmė slypi jos kaip šintoizmo pagrindo ir Japonijos tapatybės šaltinio vaidmenyje. Ji išsaugojo žodines tradicijas, kurios galėjo būti prarastos, ir tapo šaltiniu Man’yōshū poezijai, klasikinei tapybai ir šiuolaikinei popkultūrai. Edo laikotarpiu (1603–1868) kokugaku judėjimas, vadovaujamas Motoori Norinaga, iškėlė Kojiki kaip „gryną“ japonų tekstą, laisvą nuo kinų įtakos, skirtingai nei Nihon Shoki. Norinaga 44 tomų Kojiki-den (1764–1798) sustiprino teksto svarbą, laikydamas jį idealios Japonijos, kur kami, imperatorius ir žmonės gyveno harmonijoje, atspindžiu.

Vakaruose Kojiki vertinama kaip mitologijos šaltinis, panašus į graikų ar skandinavų mitus, tačiau jos vertimai, tokie kaip Basil Hall Chamberlain (1882), sulaukė kritikos dėl pernelyg pažodinio vertimo (pvz., Izanagi kaip „Vyras, kuris kviečia“) ar lotyniškų intarpų.

Citatos iš „Kojiki“

Dėl Kojiki poetinio ir mitologinio pobūdžio citatos yra lyrinės, dažnai lydimos giesmių. Žemiau pateikiamos kelios citatos (remiantis Basil Hall Chamberlain ir Donald L. Philippi vertimais, adaptuotos į lietuvių kalbą), atspindinčios pagrindines temas:

  1. Apie pasaulio sukūrimą (Kamitsumaki): „Kai chaosas pradėjo kondensuotis, dar nebuvo nei formos, nei vardo. Izanagi ir Izanami, stovėdami ant Dangaus plūduriuojančio tilto, panardino brangakmenių ietį ir maišė sūrų vandenį, kol jis sustingo, ir iš lašų, nukritusių nuo ieties galo, susiformavo Onogoro sala.“
  2. Apie Amaterasu (Kamitsumaki): „Amaterasu, saulės deivė, spindėjo danguje, tačiau, įžeista Susanoo, pasislėpė uolos oloje, ir pasaulis paskendo tamsoje, kol dievai ją išviliojo šokiais ir juoku.“
  3. Apie Susanoo (Kamitsumaki): „Susanoo, audringasis, nugalėjo aštuongalvį slibiną, paversdamas Hi upę krauju, ir rado šventąjį kardą Kusanagi, kuris tapo imperatoriškosios regalijos dalimi.“
  4. Apie dharmą (Nakatsumaki): „Jimmu, vadovaujamas dievų, keliavo į rytus, kad įkurtų Yamato, vykdydamas dangaus valią ir atnešdamas tvarką žemei.“
  5. Apie gamtą (Kamitsumaki): „Kiekviename medyje, upėje ir kalne gyvena kami, todėl gerbk gamtą, nes ji yra dievų buveinė.“

Citatos gali skirtis priklausomai nuo vertimo (pvz., Chamberlain, Philippi, Heldt). Lietuvių kalba pilni vertimai neprieinami, tačiau fragmentai randami akademiniuose darbuose.

Palyginimai su kitais kūriniais

Kojiki turi panašumų su kitais religiniais tekstais, tačiau jos šintoistinis kontekstas yra unikalus:

  • Ramajana: Abu yra epiniai narratyvai, pabrėžiantys dieviškąją kilmę (Rama kaip Višnaus avatara, Jimmu kaip Amaterasu palikuonis), bet Ramajana orientuota į moralines dilemas, o Kojiki – į kosmogoniją ir genealogiją.
  • Puranos: Puranos ir Kojiki aprašo pasaulio sukūrimą ir dievų mitus, bet Puranos yra platesnės, o Kojiki labiau fokusuojasi į Japonijos salas.
  • Adi Granth: Abu pabrėžia dvasinius mokymus, bet Adi Granth yra poetiniai himnai, o Kojiki jungia mitus ir istoriją.
  • Mišna: Mišna yra teisinis kodeksas, o Kojiki – mitologinis, tačiau abu stiprina bendruomenės tapatybę.
  • Biblija: Abu prasideda kūrimo mitais ir genealogijomis, bet Kojiki yra politeistinė, o Biblija – monoteistinė.

Kodėl verta skaityti?

Kojiki yra vertinga tiems, kurie domisi:

  • Šintoizmo mitologija: Atskleidžia kami, Japonijos salų kūrimo ir imperatorių kilmės mitus.
  • Japonijos kultūra: Formavo literatūrą, meną ir šiuolaikinę popkultūrą, įskaitant anime ir mangą.
  • Senovės istorija: Suteikia įžvalgų apie Nara laikotarpio visuomenę ir valdžios legitimizavimą.
  • Poezija: Giesmės atspindi senovės japonų estetiką, panašią į Man’yōshū.
  • Mitologijų palyginimas: Siūlo paralelių su graikų ar skandinavų mitais.

Nors Kojiki gali būti sudėtinga dėl mitologinio tankumo ir vertimo problemų, jos narratyvai apie dievus, herojus ir gamtos šventumą yra įtraukiantys. Kaip pažymėjo vienas X vartotojas, „Kojiki yra tarsi Japonijos sielos veidrodis, jungiantis mitus su istorija.“ Rekomenduojama pradėti nuo Kamitsumaki, ypač Izanagi ir Izanami kūrimo mito, dėl jo poetinio grožio.

IŠTRAUKA: Senovės dalykų užrašai

KO-JI-KI

I tomas.

PRATARMĖ

Aš, Jasumaro, sakau:

Kai chaosas tik pradėjo tirštėti, bet dar nebuvo nei jėgos, nei pavidalo, nieko nevadinta, nieko nepadaryta – kas galėjo žinoti jo formą? Vis dėlto Dangus ir Žemė pirmiausia atsiskyrė, trys Dievybės pradėjo kūrimą; pasyvioji ir aktyvioji esmės išsiskyrė, o du Dvasios tapo visų daiktų protėviais. Todėl Jis įėjo į tamsą ir išėjo į šviesą, Saulė ir Mėnulis atsiskleidė plaunant Jo akis; Jis plaukiojo ir nėrė į jūros vandenį, o dangaus ir žemės Dievybės atsirado per Jo kūno apsiplovimą. Taigi didžiojo pradžios migloje, remdamiesi pirmine mokymu, sužinome žemės užsimezgimo ir salų gimimo laiką; pirmosios pradžios tolumoje, pasitikėdami senaisiais išminčiais, suvokiame Dievybių genezės ir žmonių įkūrimo erą. Tikrai žinome, kad buvo pakabintas veidrodis, išspjauti brangakmeniai, ir tada vienas po kito sekė Šimtas Karalių; kad buvo perkastas kardas, supjaustyta gyvatė, ir taip suklestėjo Tūkstantis Dievybių. Ramybės Upėje svarstymais Imperija nuraminta; Mažojo Kranto pasitarimais žemė apvalyta. Todėl Jo Didenybė Ho-no-ni-ni-gi pirmasis nusileido ant Takačio viršūnės, o Dangaus Valdovas Kamu-Jamato perėjo Laumžirgio salą. Keistas lokys iškišo nagus, o dangaus kardas gautas Takakuroje. Uodeguotieji užtvėrė kelią, o didelis varnas nuvedė į Ješinu. Šokdami eilėmis sunaikino plėšikus, o klausydami dainos nugalėjo priešus. Sapne pamokytas, pagerbė dangaus ir žemės Dievybes, todėl vadintas Išminčiumi Valdovu; žiūrėdamas į dūmus, buvo gailestingas juodaplaukiams žmonėms, todėl prisimenamas kaip Imperatorius-Išminčius. Nustatydamas sienas ir civilizuodamas šalį, išleido įstatymus iš Artimosios Afumi; reformuodamas pavardes ir rinkdamas giminių vardus, valdė iš Tolimosios Asukos. Nors kiekvienas skyrėsi atsargumu ir karštumu, nors visi buvo nepanašūs į nuopelnus ir vidinę vertę, tačiau nebuvo nė vieno, kuris, žiūrėdamas į senovę, neištaistytų sugadintų papročių ir, apšviesdamas dabartį, neatstatytų besigriuviančių įstatymų.

Dangaus Valdovo, kuris valdė Aštuonias Didžiąsias Salas iš Didžiųjų Kjomihaaros rūmų Asukoje, šlovingame valdymo laike Paslėptasis Drakonas pasiekė tobulumą, Pakartotinis Griaustinis atėjo nustatytu laiku. Sapne išgirdęs dainą, jautė, kad turi tęsti paveldėjimą; naktį prie vandens priėjęs, žinojo, kad gaus palikimą. Vis dėlto Dangaus laikas dar neatėjo, ir jis kaip cikada pabėgo į Pietų Kalnus; ir žmonės, ir reikalai buvo palankūs, ir jis kaip tigras žygiavo į Rytų Žemę. Staiga sėdėdamas Imperatoriškoje Neštuvėje, brovėsi per kalnus ir upes: Šeši Būriai riaumojo kaip griaustinis, Trys Kariuomenės švytėjo kaip žaibas. Stačios ietys kėlė galią, drąsūs kariai kilo kaip dūmai: raudonos vėliavos žibėjo tarp ginklų, o nelaimingieji buvo sutrupinti kaip čerpės. Dar neišaušus dienai, blogosios jėgos apvalytos: tuojau paleisti jaučiai ir pailsinti arkliai, su pergalės šūksniais grįžo į Žydinčią Vasarą; vėliavos susuktos ir ietys padėtos, su šokiais ir giesmėmis ilsėjosi sostinėje. Metai buvo Gaidžio, o mėnesis – Antrasis.

Didžiuosiuose Kjomihaaros rūmuose Jis užėmė Dangaus sostą: dorovingumu pranoko Ken-Kō, dorybe viršijo Šiū-Ō. Suėmęs dangaus antspaudus, viešpatavo Šešiuose Pasaulio Kraštuose; gavęs dangaus viršenybę, prijungė Aštuonias Dykras. Laikė vidurį tarp Dviejų Esmių ir tvarkė Penkių Elementų eilę. Įkūrė dieviškąjį protą, kad tobulintų gerus papročius; išplatino šlovingus įpročius, kad didintų žemę. Be to, Jo išminties vandenynas savo platumu giliai tyrinėjo giliausią senovę; Jo širdies veidrodis karštai aiškiai matė praeitus amžius.

Todėl Dangaus Valdovas įsakė, sakydamas: „Girdžiu, kad imperatorių kronikos ir senosios žodžių versijos, esančios įvairiose giminėse, skiriasi nuo tikros tiesos ir daugiausia pripildytos tuščių melų. Jei dabar šie trūkumai nebus ištaisyti, dar neprabėgus daugeliui metų bus sunaikinta šalis – didysis pagrindas, monarchijos didysis pamatas. Todėl dabar noriu, kad imperatorių kronikos būtų atrinktos ir užrašytos, seni žodžiai patikrinti ir nustatyti, melai pašalinti, o tiesa nustatyta, kad perduotų vėlesniems amžiams.“

Tuo metu buvo tarnas, kurio pavardė Hijeda, o vardas Arė. Jam buvo dvidešimt aštuoneri metai, protas toks guvus, kad galėjo burna pakartoti visa, ką akys matė, ir širdyje įsiminti visa, ką ausys girdėjo. Tuojau Arė gavo įsakymą išmokti atmintinai imperatorių genealogijas ir senovės žodžius. Vis dėlto laikas praėjo, era pasikeitė, o reikalas dar nebuvo įvykdytas.

Nusilenkęs mąstau, kaip Jos Didenybė Imperatorienė, pasiekusi Vienybę, apšviečia imperiją – išmananti Triadą, maitina žmones. Valdydama iš Purpurinių Rūmų, Jos dorybė siekia tolimiausius arklių kanopų pėdsakus: gyvendama tarp Tamsiosios Svitos, Jos įtaka apšviečia toliausius laivų priekinių pėdsakus. Saulė teka, ir šviesa didėja; debesys sklaidosi, nėra dūmų. Niekada nesiliauja istorikai rašyti gerus ženklus apie sujungtus stiebus ir dvigubus ryžių varpos; nė vieno mėnesio iždas nebūna be nuolatinių švyturių ugnių ir pakartotinių aiškinimų tributo. Šlovėje Ji privalo būti pripažinta pranašesne už Bum-Mei, dory bėje – už Ten-Itsu. Todėl, gailėdamasi klaidų senuosiuose žodžiuose ir norėdama ištaisyti netikslumus senuosiuose kronikose, Ji ketvirtųjų Va-dō metų devinto mėnesio aštuonioliktą dieną įsakė man, Jasumaro, atrinkti ir užrašyti senus žodžius, kuriuos atmintinai išmoko Hijeda no Arė pagal Imperijos Dekretą, ir pagarbiai pakelti Jiems.

Paklusniai vykdydamas Dekreto turinį, kruopščiai atrinkau. Bet gilgioje senovėje ir kalba, ir mintys buvo tokios paprastos, kad sunku dėlioti frazes ir kurti sakinius rašmenimis. Viską perduoti ideografine transkripcija reikštų nepakankamai išreikšti prasmę; rašyti visai pagal fonetinį metodą padarytų įvykių istoriją pernelyg ilgą. Todėl kartais toje pačioje sakinio dalyje naudoju fonetinį ir ideografinį būdus kartu, o kartais viename reikale – tik ideografinį įrašą. Be to, kur žodžių prasmė buvo neaiški, komentarais paaiškinau jų reikšmę; bet argi reikia sakyti, kad niekur nekomentavau to, kas lengva? Be to, tokiais atvejais kaip pavardė 日下 Kusaka ir asmenvardis, rašomas rašmeniu 帶 Tarashi, sekiau papročiu be pakeitimų. Iš viso užrašyti dalykai prasideda nuo Dangaus ir Žemės atsiskyrimo ir baigiasi šlovinga valdymo era Voharidoje. Taigi nuo Dievybės Dangaus Centro Valdovo iki Jo Didenybės Princo-Bangų-Ribos-Drąsaus-Kormorano-Šiaudų-Susitikimo-Nevisiškai sudaro Pirmąjį Tomą; nuo Dangaus Valdovo Kamu-Jamato-Ihare-Biko iki Homudos eros – Antrąjį Tomą; nuo Imperatoriaus Oho-Sazakio iki didžiųjų Voharidos rūmų – Trečiąjį Tomą. Iš viso parašiau Tris Tomus, kuriuos pagarbiai ir su pagarba pateikiu. Aš, Jasumaro, su tikru drebėjimu ir tikra baime lenkiu galvą, lenkiu galvą.

Pagarbiai pateikta Teismo Didiko Futo no Jasumaro, Viršutinės Divizijos Pirmos Klasės Pareigūno, Penktojo Laipsnio Nuopelnų, Va-dō penktųjų metų pirmo mėnesio dvidešimt aštuntą dieną.

SENOVĖS DALYKŲ UŽRAŠAI

[I skyrius – Dangaus ir Žemės pradžia]

Dievybių vardai, kurios gimė Aukštutinėje Dangaus Lygumoje, kai prasidėjo Dangus ir Žemė, buvo Dievybė Dangaus Centro Valdovas, po to Aukštoji Stebuklingai Gimdanti Dievybė, po to Dieviškoji Stebuklingai Gimdanti Dievybė. Šitos trys Dievybės gimė vienos, ir paslėpė savo kūnus.

Dievybių vardai, kurios gimė po to iš daikto, kuris išdygo tarsi nendrių ūglis, kai žemė, jauna ir panaši į plaukiojantį aliejų, plaukiojo kaip medūza, buvo Malonioji Nendrių Ūglio Kunigaikštis-Vyresnysis Dievybė, po to Dangaus Amžinai Stovinti Dievybė. Šitos dvi Dievybės taip pat gimė vienos ir paslėpė savo kūnus.

Šitos penkios Dievybės iš aukščiau minėto sąrašo yra atskiros Dangaus Dievybės.

[II skyrius – Septynios dieviškosios kartos]

Dievybių vardai, kurios gimė po to, buvo Žemės Amžinai Stovinti Dievybė, po to Vešliai Sujungiantis Valdovas Dievybė. Šitos dvi Dievybės taip pat gimė vienos ir paslėpė savo kūnus.

Dievybių vardai, kurios gimė po to, buvo Dievybė Purvo-Žemės Valdovas, po to jo jaunesnioji sesuo Dievybė Purvo-Žemės Valdovė; po to Daigų Sujungiantis Dievybė, po to jo jaunesnioji sesuo Gyvybės Sujungiančioji Dievybė; po to Dievybė Didžiosios Vietos Vyresnysis, po to jo jaunesnioji sesuo Dievybė Didžiosios Vietos Vyresnioji Valdovė; po to Dievybė Tobulas Išorė, po to jo jaunesnioji sesuo Dievybė Oi Baisioji Valdovė; po to Dievybė Kvietėjas Vyras, po to jo jaunesnioji sesuo Dievybė Kvietėja Moteris.

Nuo Žemės Amžinai Stovinčios Dievybės iki Dievybės Kvietėjos Moteris aukščiau minėtame sąraše vadinamos Septyniomis Dieviškomis Kartomis.

[III skyrius – Onogoro sala]

Tuomet visos Dangaus Dievybės įsakė dviem Dievybėms – Jo Didenybei Kvietėjui Vyrui ir Jos Didenybei Kvietėjai Moteriai – „sutvarkykite, sutvirtinkite ir pagimdykite šitą plaukiojančią žemę“. Davė jiems dangaus brangakmenių ietį ir taip įsakė. Tad abi Dievybės, stovėdamos ant Plaukiojančio Dangaus Tilto, nuleido brangakmenių ietį ir ja maišė, kol sūrymas ėmė tirštėti kunkuliuodamas. Pakėlus ietį, nuo jos galo lašantis sūrymas susikaupė ir virto sala. Tai Onogoro sala.

[IV skyrius – Dievybių kvietėjo vyro ir kvietėjos moters sueitis]

Nusileidę iš Dangaus į šitą salą, jie pastatė dangaus šventą stulpą, pastatė aštuonių sieksnių salę. Tada Jo Didenybė Kvietėjas Vyras paklausė jaunesniosios sesers Jos Didenybės Kvietėjos Moteris: „Kaip sudėtas tavo kūnas?“ Ji atsakė: „Mano kūnas augdamas užaugo, bet yra viena vieta, kuri neužaugo iki galo.“ Tuomet Jo Didenybė Kvietėjas Vyras tarė: „Mano kūnas augdamas užaugo, bet yra viena vieta, kuri užaugo per daug. Ar negerai būtų, jei tą mano per daug užaugusią kūno vietą įkiščiau į tavo neužaugusią vietą ir taip pagimdyčiau šalį?“ Jos Didenybė Kvietėja Moteris atsakė: „Būtų gerai.“ Tuomet Jo Didenybė Kvietėjas Vyras tarė: „Jei taip, aš ir tu apeikime šitą dangaus šventą stulpą iš skirtingų pusių, susitikime ir atlikime šventą sueitį.“

Susitarę taip, Jis pasakė: „Tu eik iš dešinės, aš eisiu iš kairės.“ Apeidami stulpą, Jos Didenybė Kvietėja Moteris pirmoji sušuko: „O, koks gražus ir žavus jaunuolis!“ Po to Jo Didenybė Kvietėjas Vyras tarė: „O, kokia graži ir žavi mergina!“ Baigus žodžius, Jis tarė seseriai: „Nedera moteriai kalbėti pirmai.“ Vis tiek guolyje pradėjo gimdymo darbą ir pagimdė vaiką – dėlių pavidalo. Šitą vaiką įdėjo į nendrinę valtį ir paleido plaukti. Po to pagimdė Ahos salą. Ir ši sala neskaičiuojama tarp jų vaikų.

[V skyrius – Aštuonių Didžiųjų Salų gimimas]

Tuomet abi, sakydami: „Vaikai, kuriuos pagimdėme, nėra geri. Geriausia pranešti apie tai šventoje Dangaus Dievybių vietoje“, abi Dievybės tuoj pat užlipo į Dangų ir klausė Dangaus Dievybių. Dangaus Dievybės įsakė atlikti didįjį būrimą ir sužinojo: „Blogai buvo todėl, kad moteris prabilo pirma. Grįžkite žemyn ir pataisykite žodžius.“ Nusileidę atgal, vėl apėjo dangaus šventą stulpą kaip anksčiau. Tuomet Jo Didenybė Kvietėjas Vyras prabilo pirmas: „Ak, kokia graži ir žavi mergina!“ Po to jaunesnioji sesuo Jos Didenybė Kvietėja Moteris tarė: „Ak, koks gražus ir žavus jaunuolis!“ Baigę žodžius, šventai susijungė ir pagimdė vaiką – Ahadžio salą, Ho-no-sa-vakę. Po to pagimdė Ijo Futanos salą. Šita sala turi vieną kūną ir keturis veidus, kiekvienas veidas turi vardą. Todėl Ijo žemė vadinama Gražiąja Kunigaikštyte; Sanukio žemė – Kunigaikščiu Gera Virta Ryže; Ahos žemė – Didžiojo Maisto Kunigaikštyte; Tosos žemė – Drąsiuoju Gera Jaunuoliu. Po to pagimdė Mitsugo salas prie Okio, kitas jų vardas – Dangaus Didžioji Širdis Jaunuolis. Po to pagimdė Cukušio salą. Šita sala taip pat turi vieną kūną ir keturis veidus, kiekvienas veidas turi vardą. Todėl Cukušio žemė vadinama Baltos Saulės Jaunuoliu; Tojo žemė – Vešlios Saulės Jaunuoliu; Hi žemė – Drąsiuoju Saulės Priešpriešos Vešliu Stebuklingu Valdovu Jaunuoliu; Kumaso žemė – Drąsiuoju Saulės Jaunuoliu. Po to pagimdė Ikio salą, kitas jos vardas – Dangaus Vienas Stulpas. Po to pagimdė Cu salą, kitas jos vardas – Dangaus Rankų Tinklas Geroji Kunigaikštytė. Po to pagimdė Sado salą. Po to pagimdė Didžiąją Jamato Vešliąją Laumžirgio Salą, kitas jos vardas – Dangaus Šlovingasis Dangus Vešlusis Laumžirgis Valdovas Jaunuolis. Vardas „Aštuonių Didžiųjų Salų Žemė“ kilo todėl, kad šitos aštuonios salos gimė pirmos. Po to, grįžę, pagimdė Kibi Ko salą, kitas jos vardas – Drąsiuoju Saulės Krypties Jaunuoliu. Po to pagimdė Adzukio salą, kitas jos vardas – Oho-Nu-De-Himė. Po to pagimdė Oho salą, kitas jos vardas – Oho-Tamaru-Vakė. Po to pagimdė Himės salą, kitas jos vardas – Dangaus Viena Šaknis. Po to pagimdė Čikos salą, kitas jos vardas – Dangaus Didysis Vyras. Po to pagimdė Futago salas, kitas jų vardas – Dangaus Du Namai.

[VI skyrius – Įvairių Dievybių gimimas]

Baigę gimdyti šalis, pradėjo iš naujo gimdyti Dievybes. Pirmoji Dievybė, kurią pagimdė, buvo Didžiojo Daikto Didysis Vyras Dievybė; po to Uolos-Žemės Kunigaikštis Dievybė; po to Uolos Lizdo Kunigaikštytė Dievybė; po to Didžiųjų Durų Saulės Jaunuolis Dievybė; po to Dangaus Pūstantis Vyras Dievybė; po to Didžiųjų Namų Kunigaikštis Dievybė; po to Vėjo Kvėpavimo Didysis Vyras Jaunuolis Dievybė; po to Jūros Dievybė, kurios vardas Didysis Vandenyno Valdovas Dievybė; po to Vandens Vartų Dievybė, kurios vardas Greito Rudens Kunigaikštis Dievybė; po to jo jaunesnioji sesuo Greito Rudens Kunigaikštytė Dievybė. (Iš viso dešimt Dievybių nuo Didžiojo Daikto Didžiojo Vyro Dievybės iki Rudens Kunigaikštytės Dievybės.)

Dievybių vardai, kurias pagimdė šitos dvi Dievybės Greito Rudens Kunigaikštis ir Greito Rudens Kunigaikštytė iš savo atskirų upių ir jūros valdų, buvo: Putų Ramybė Dievybė; po to Putų Bangos Dievybė; po to Burbulų Ramybė Dievybė; po to Burbulų Bangos Dievybė; po to Dangaus Vandens Skyrėjas Dievybė; po to Žemės Vandens Skyrėjas Dievybė; po to Dangaus Vandens Traukiantis Moliūgas Valdovas Dievybė; po to Žemės Vandens Traukiantis Moliūgas Valdovas Dievybė. (Iš viso aštuonios Dievybės nuo Putų Kunigaikščio iki Žemės Vandens Traukiančio Moliūgo Valdovo.)

Po to pagimdė Vėjo Dievybę, kurios vardas Ilgo Vėjo Kunigaikštis Dievybė. Po to pagimdė Medžių Dievybę, kurios vardas Kamieno Vyresnysis Dievybė, po to Kalnų Dievybę, kurios vardas Didysis Kalnų Valdovas Dievybė. Po to pagimdė Lankų Dievybę, kurios vardas Šiaudų Lankų Kunigaikštytė Dievybė, kitas jos vardas – Lankų Vyresnysis Dievybė. (Iš viso keturios Dievybės nuo Ilgo Vėjo Kunigaikščio iki Lankų Vyresniojo.)

Dievybių vardai, kurias pagimdė šitos dvi Dievybės Didysis Kalnų Valdovas ir Lankų Vyresnysis iš savo atskirų kalnų ir lankų valdų, buvo: Dangaus Perėjų Vyresnysis Dievybė, po to Žemės Perėjų Vyresnysis Dievybė; po to Dangaus Perėjos Ribos Dievybė, po to Žemės Perėjos Ribos Dievybė; po to Dangaus Tamsios Durys Dievybė, po to Žemės Tamsios Durys Dievybė; po to Didžiojo Slėnio Kunigaikštis Dievybė, po to Didžiojo Slėnio Kunigaikštytė Dievybė. (Iš viso aštuonios Dievybės nuo Dangaus Perėjų Vyresniojo iki Didžiojo Slėnio Kunigaikštytės.)

Dievybė, kurią jie pagimdė po to, vadinosi Paukščio Uolos Kamparo Medžio Valtis Dievybė, kitas jos vardas – Dangaus Paukščio Valtis. Po to pagimdė Didžiojo Maisto Kunigaikštytę Dievybę. Po to pagimdė Ugnies Deginantį Greitą Vyrą Dievybę, kitas jos vardas – Ugnies Šviečiantis Kunigaikštis Dievybė, dar kitas – Ugnies Šviečiantis Vyresnysis Dievybė.

[VII skyrius – Jos Didenybės Kvietėjos Moteris dieviškasis pasitraukimas]

Gimdydama šitą vaiką, Jos šventosios intymiosios vietos apdegė, Ji susirgo ir atsigulė. Dievybių vardai, kurios gimė iš Jos vėmalų, buvo Metalo Kalno Kunigaikštis Dievybė ir po to Metalo Kalno Kunigaikštytė Dievybė. Dievybių vardai, kurios gimė iš Jos išmatų, buvo Molio Lipnusis Kunigaikštis Dievybė ir po to Molio Lipnioji Kunigaikštytė Dievybė. Dievybių vardai, kurios gimė po to iš Jos šlapimo, buvo Mitsuhanomė Dievybė ir po to Jaunasis Stebuklingai Gimdantis Dievybė. Šitos Dievybės vaikas vadinosi Vešlaus Maisto Kunigaikštytė Dievybė. Tad Dievybė Kvietėja Moteris, gimdydama Ugnies Dievybę, galiausiai dieviškai pasitraukė. (Iš viso aštuonios Dievybės nuo Dangaus Paukščio Valties iki Vešlaus Maisto Kunigaikštytės Dievybės.)

Iš viso salų, kurias kartu pagimdė abi Dievybės Kvietėjas Vyras ir Kvietėja Moteris, buvo keturiolika, o Dievybių – trisdešimt penkios. (Tai tos, kurios gimė prieš Jos Didenybės Kvietėjos Moteris dieviškąjį pasitraukimą. Tik Onogoro sala nebuvo pagimdyta, o dėlio vaikas ir Ahos sala neskaičiuojamos tarp vaikų.)

Tuomet Jo Didenybė Kvietėjas Vyras tarė: „Ak! Mano gražioji jaunesnioji seserie! Ak, kad iškeičiau tave į šitą vieną vaiką!“ Šliauždamas aplink Jos šventą pagalvę ir aplink Jos šventas kojas verkė, o iš Jo šventų ašarų gimė Dievybė, kuri gyvena Konomoto prie Unevo ant Kagu kalno, ir Jos vardas – Verkianti Ašarojanti Moteris Dievybė. Tad Jis palaidojo dieviškai pasitraukusią Dievybę Kvietėją Moterį ant Hibos kalno prie Idzumo žemės ir Hahakio žemės ribos.

[VIII skyrius – Ugnies Dievybės nužudymas]

Tuomet Jo Didenybė Kvietėjas Vyras, išsitraukęs dešimties saikų kardą, kuris buvo šventai prisegtas prie Jo, nukirto savo vaikui Šviečiančiajam Vyresniajam galvą. Dievybių vardai, kurios gimė iš kraujo, prilipusio prie švento kardo galo ir aptaškiusio gausias uolų mases, buvo Uolų Skaldytojas Dievybė, po to Šaknų Skaldytojas Dievybė, po to Uolų Valdovas Vyras Dievybė. Dievybių vardai, kurios gimė po to iš kraujo, prilipusio prie viršutinės švento kardo dalies ir vėl aptaškiusio gausias uolų mases, buvo Baisiai Greitas Dievybė, po to Ugnies Greitas Dievybė, po to Drąsus Baisus Valdovas Vyras Dievybė, kitas Jo vardas – Drąsus Spragtelėtojas Dievybė, dar kitas – Vešlus Spragtelėtojas Dievybė. Dievybių vardai, kurios gimė po to iš kraujo, susikaupusio ant švento kardo rankenos ir ištekėjusio tarp Jo pirštų, buvo Kura-okami Dievybė ir po to Kura-mitsuha Dievybė.

Visos aštuonios Dievybės iš aukščiau minėto sąrašo, nuo Uolų Skaldytojo iki Kura-mitsuha Dievybės, yra Dievybės, gimę iš švento kardo.

Dievybė, kuri gimė iš nužudyto Šviečiančiojo Vyresniojo galvos, vadinosi Tikrų Perėjų Kalnų Valdovas Dievybė. Dievybė, kuri gimė po to iš Jo krūtinės, vadinosi Nusileidžiančių Kalnų Valdovas Dievybė. Dievybė, kuri gimė po to iš Jo pilvo, vadinosi Vidinių Kalnų Valdovas Dievybė. Dievybė, kuri gimė po to iš Jo intymiųjų vietų, vadinosi Tamsių Kalnų Valdovas Dievybė. Dievybė, kuri gimė po to iš Jo kairės rankos, vadinosi Tankių Miškų Kalnų Valdovas Dievybė. Dievybė, kuri gimė po to iš Jo dešinės rankos, vadinosi Tolimųjų Kalnų Valdovas Dievybė. Dievybė, kuri gimė po to iš Jo kairės pėdos, vadinosi Lankų Kalnų Valdovas Dievybė. Dievybė, kuri gimė po to iš Jo dešinės pėdos, vadinosi Išorinių Kalnų Valdovas Dievybė. (Iš viso aštuonios Dievybės nuo Tikrų Perėjų Kalnų Valdovo iki Išorinių Kalnų Valdovo.)

Kardas, kuriuo [Kvietėjas Vyras] nukirto [savo sūnaus galvą], vadinosi Dangaus Ašmenų Galas Pratęstas, kitas vardas – Šlovingasis Ašmenų Galas Pratęstas.

[IX skyrius – Hadės žemė]

Tuomet Jo Didenybė Kvietėjas Vyras, norėdamas susitikti ir pamatyti jaunesniąją seserį Jos Didenybę Kvietėją Moterį, nusekė paskui ją į Hadės žemę. Kai Ji iš rūmų pakėlė duris ir išėjo Jo pasitikti, Jo Didenybė Kvietėjas Vyras tarė: „Mano gražioji jaunesnioji seserie! Žemės, kurias mudu sukūrėme, dar nebaigtos kurti – grįžk!“ Tuomet Jos Didenybė Kvietėja Moteris atsakė: „Gaila, kad neatėjai anksčiau! Aš jau valgiau iš Hadės krosnies. Vis dėlto, gerbdama tavo, mano gražiojo vyresniojo brolio, atėjimą, noriu grįžti. Dar pasitarkime su Hadės Dievybėmis. Nežiūrėk į mane!“ Taip pasakiusi, Ji grįžo į rūmus ir ten užtruko labai ilgai, tad Jis nebegalėjo laukti. Išsitraukė ir nulaužė vieną galinį dantį iš tankiadančio šukų, įkištų į Jo šventą kairįjį plaukų kuokštą, uždegė vieną ugnelę ir įėjo vidun pažiūrėti. Ten knibždėjo kirmėlės, Ji pūvo, galvoje gyveno Didysis Griaustinis, krūtyse – Ugnies Griaustinis, pilve – Juodasis Griaustinis, intymioje vietoje – Skaldantis Griaustinis, kairėje rankoje – Jaunasis Griaustinis, dešinėje rankoje – Žemės Griaustinis, kairėje pėdoje – Dundantis Griaustinis, dešinėje pėdoje – Gulintis Griaustinis – iš viso aštuonios Griaustinio Dievybės buvo gimusios ir ten gyveno.

Tuomet Jo Didenybė Kvietėjas Vyras, išsigandęs reginio, pabėgo atgal. Jaunesnioji sesuo Jos Didenybė Kvietėja Moteris tarė: „Tu mane pažeminai!“ Ir tuoj pat pasiuntė Hadės Bjauriąją Moterį Jo vytis. Jo Didenybė Kvietėjas Vyras nusimetė savo juodą šventą galvos apdangalą – tas tuoj virto vynuogėmis. Kol Ji jas rinko ir valgė, Jis bėgo toliau; bet Ji vis tiek vijosi, tad Jis išsitraukė ir nulaužė tankiadantį šuką iš dešiniojo plaukų kuokšto, numetė žemėn – tas tuoj virto bambuko daigais. Kol Ji juos rovė ir valgė, Jis bėgo toliau. Vėliau jaunesnioji sesuo pasiuntė aštuonias Griaustinio Dievybes su tūkstančiu penkiais šimtais Hadės karių Jo vytis. Tad Jis, išsitraukęs dešimties saikų kardą, kuris buvo šventai prisegtas, bėgo mojuodamas juo už nugaros; bet jie vis tiek vijosi, tad, prieidamas prie Hadės Lygiosios Perėjos papėdės, paėmė tris persikus, kurie ten augo, palaukė ir trenkė jais į persekiotojus – visi pabėgo atgal. Tuomet Jo Didenybė Kvietėjas Vyras paskelbė persikams: „Kaip jūs man padėjote, taip padėkite visiems gyviems žmonėms Nendrių Lygumų Vidurinėje Žemėje, kai jie pateks į bėdą ir bus kankinami!“ – ir davė jiems vardą Jų Didenybės Didieji Dieviškieji Vaisiai.

Paskutinė atėjo pati jaunesnioji sesuo Jos Didenybė Kvietėja Moteris Jo vytis. Tad Jis pritraukė tūkstančio traukimų uolą ir užtvėrė ja Hadės Lygiają Perėją, pastatė uolą viduryje; jie stovėjo vienas prieš kitą ir atsisveikino. Jos Didenybė Kvietėja Moteris tarė: „Mano gražusis vyresnysis broli! Jei taip darai, aš per vieną dieną pasmaugsiu tūkstantį tavo žemės žmonių.“ Tuomet Jo Didenybė Kvietėjas Vyras atsakė: „Mano gražioji jaunesnioji seserie! Jei taip darysi, aš per vieną dieną pastatysiu tūkstantį penkis šimtus gimdymo namų. Taip kasdien tikrai mirs tūkstantis žmonių, o kasdien tikrai gims tūkstantis penki šimtai.“ Todėl Jos Didenybė Kvietėja Moteris vadinama Didžiąja Hadės Dievybe. Dar sakoma, kad, vijusis ir pasivijusi vyresnįjį brolį, Ji vadinama Kelio Pasiekiančiąja Didžiąja Dievybe. O uola, kuria Jis užtvėrė Hadės Perėją, vadinama Didžiąja Kelio Grįžimo Dievybe, dar – Hadės Durų Užtveriančiąja Didžiąja Dievybe. Todėl ta, kuri vadinosi Hadės Lygioji Perėja, dabar Idzumo žemėje vadinasi Ifuja Perėja.

[X skyrius – Jo Didenybės asmens apvalymas]

Todėl Didžioji Dievybė Kvietėjas Vyras tarė: „Fu! Bjauru! Atėjau į bjaurią ir nešvarią žemę – atėjau! Tad atliksiu savo švento asmens apvalymą.“ Išėjęs į lygumą su ahagiais prie mažos upės žiočių prie Tačibanos Himukoje Cukušio saloje, apsiplovė ir apsivalė. Dievybė, kuri gimė iš Jo šventos lazdos, kurią Jis numetė, vadinosi Ateik-Neprieik Vietos Dievybė. Dievybė, kuri gimė iš Jo švento diržo, kurį Jis numetė po to, vadinosi Kelio Ilgio Tarpas Dievybė. Dievybė, kuri gimė iš Jo švento sijono, kurį Jis numetė po to, vadinosi Atlaisk-Padėk Dievybė. Dievybė, kuri gimė iš Jo švento viršutinio drabužio, kurį Jis numetė po to, vadinosi Bėdų Valdovas Dievybė. Dievybė, kuri gimė iš Jo šventų kelnių, kurias Jis numetė po to, vadinosi Kelio Šakumas Dievybė. Dievybė, kuri gimė iš Jo šventos skrybėlės, kurią Jis numetė po to, vadinosi Atviros Burnos Valdovas Dievybė. Dievybių vardai, kurios gimė iš Jo kairės rankos apyrankės, kurią Jis numetė po to, buvo Tolimoji Atvira Jūra Dievybė, po to Atviros Jūros Plovėjas Kunigaikštis Dievybė, po to Vidurinė Atviros Jūros Kryptis Dievybė. Dievybių vardai, kurios gimė iš Jo dešinės rankos apyrankės, kurią Jis numetė po to, buvo Tolimoji Pakrantė Dievybė, po to Pakrantės Plovėjas Kunigaikštis Dievybė, po to Vidurinė Pakrantės Kryptis Dievybė.

Dvylika Dievybių iš aukščiau minėto sąrašo nuo Ateik-Neprieik Vietos iki Vidurinės Pakrantės Krypties yra Dievybės, gimusios nuo Jo daiktų nusimetimo.

Tuomet sakydamas: „Viršutinis vanduo per greitas, apatinis per tingus“, nusileido ir nėrė į vidurinį srovę; plaunantis pirmiausia pagimdė Aštuoniasdešimties Blogybių Stebuklingąją Dievybę, po to Didžiųjų Blogybių Stebuklingąją Dievybę. Šitos dvi Dievybės gimė iš nešvarumų, kuriuos Jis parsinešė iš tos nešvarios, bjaurios žemės. Dievybių vardai, kurios gimė po to blogybėms ištaisyti, buvo Dieviškoji Ištaisanti Stebuklingoji Dievybė, po to Didžioji Ištaisanti Stebuklingoji Dievybė, po to Idzu Moteris Dievybė. Dievybių vardai, kurios gimė po to, Jam plaunantis vandens dugne, buvo Vandenyno Dugno Valdovas Dievybė ir po to Jo Didenybė Dugno Vyresnysis Vyras. Dievybių vardai, kurios gimė Jam plaunantis vandens viduryje, buvo Vandenyno Vidurio Valdovas Dievybė ir po to Jo Didenybė Vidurio Vyresnysis Vyras. Dievybių vardai, kurios gimė Jam plaunantis vandens paviršiuje, buvo Vandenyno Paviršiaus Valdovas Dievybė ir po to Jo Didenybė Paviršiaus Vyresnysis Vyras. Šitos trys Vandenyną Valdančios Dievybės yra Dievybės, kur commemorinamos kaip protėvių Dievybės Adzumio vadų. Tad Adzumio vadai yra Jo Didenybės Ucuši-hi-gana-saku, šitų Vandenyną Valdančių Dievybių vaiko, palikuonys. Šitos trys Dievybės Jo Didenybė Dugno Vyresnysis Vyras, Jo Didenybė Vidurio Vyresnysis Vyras ir Jo Didenybė Paviršiaus Vyresnysis Vyras yra trys Didžiosios Sumio Įlankos Dievybės. Dievybė, kuri gimė Jam tuomet plaunant kairę šventą akį, vadinosi Dangų Šviečianti Didžioji Šventoji Dievybė. Dievybė, kuri gimė po to Jam plaunant dešinę šventą akį, vadinosi Jo Didenybė Valdovas. Dievybė, kuri gimė po to Jam plaunant šventą nosį, vadinosi Jo Drąsus Greitas Staigus Vyras Šventybė.

Keturiolika Dievybių iš aukščiau minėto sąrašo nuo Aštuoniasdešimties Blogybių Stebuklingosios iki Jo Greito Staigaus Vyro Šventybės yra Dievybės, gimusios iš Jo švento asmens plovimo.

[XI skyrius – Trijų Šlovingųjų Šventųjų Vaikų paskyrimas]

Tuomet Jo Didenybė Kvietėjas Vyras labai nudžiugo ir tarė: „Aš, gimdydamas vaiką po vaiko, pagaliau pagimdžiau tris šlovingus vaikus.“ Su šitais žodžiais tuoj pat žvangindamas nusisegė ir papurtė brangakmenių vėrinį, kuris buvo Jo šventas kaklo papuošalas, ir atidavė jį Dangų Šviečiančiai Didžiajai Šventajai Dievybei, sakydamas: „Tegul Tavo Didenybė valdo Aukštutinės Dangaus Lygumos.“ Taip įsakydamas, atidavė jai. Šito švento vėrinio vardas buvo Šventasis Sandėlio Lentynos Dievybė. Po to tarė Jo Didenybei Mėnesio Nakties Valdovui: „Tegul Tavo Didenybė valdo Nakties Valdžią.“ Taip įsakė. Po to tarė Jo Drąsiam Greitam Staigiam Vyrui Šventybei: „Tegul Tavo Didenybė valdo Jūros Lygumą.“

[XII skyrius – Jo Staigaus Vyro Šventybės verksmas ir rauda]

Kol kitos dvi Dievybės kiekviena priėmė savo valdymą pagal tėvo įsakymą, Jo Greitas Staigus Vyras Šventybė nepriėmė jam pavestos valdos, o verkė ir raudojo, kol Jo aštuonių saikų barzda nusidriekė iki pilvo duobės. Jo verksmo būdas buvo toks, kad nuo verksmo žalios kalvos virto nuvytusiomis, o visos upės ir jūros išdžiūvo. Dėl to blogų Dievybių garsas buvo kaip penkto mėnesio musių, kurios spiečiasi; visur kilo nelaimės ženklai. Tad Didžioji Šventoji Dievybė Kvietėjas Vyras tarė Jo Greitam Staigiam Vyrui Šventybei: „Kodėl, užuot valdęs žemę, kurią tau pavedžiau, raudi ir verkši?“ Tas atsakė: „Verkiu, nes noriu išeiti į mirusios motinos žemę – į Toliąją Požeminę Žemę.“ Tuomet Didžioji Šventoji Dievybė Kvietėjas Vyras labai supyko ir tarė: „Jei taip, tu negyvensi šitoje žemėje“, – ir tuoj pat ištrėmė jį dieviškuoju tremtimi. Tad Didžioji Dievybė Kvietėjas Vyras gyvena Tagoje Afumyje.

[XIII skyrius – Šventoji priesaika]

Tuomet Jo Greitas Staigus Vyras Šventybė tarė: „Jei taip, atsisveikinsiu su Dangų Šviečiančia Didžiąja Šventąja Dievybe ir išeisiu.“ Tuoj pat užlipo į Dangų – visos kalvos ir upės sukruto, kiekviena žemė ir šalis sudrebėjo. Dangų Šviečianti Didžioji Šventoji Dievybė, išsigandusi triukšmo, tarė: „Mano vyresniojo brolio užlipimo priežastis tikrai nėra gera. Tikriausiai nori atimti iš manęs mano žemę.“ Tuoj pat atnarpliojo savo šventus plaukus, susuko juos į šventus kuokštus; ir į kairįjį, ir į dešinįjį kuokštą, taip pat į šventą galvos apdangalą, ir ant kairės, ir ant dešinės rankos susuko pilną aštuonių pėdų ilgio lenktų brangakmenių vėrinį – penkių šimtų brangakmenių, – ant nugaros pasikabino strėlinę su tūkstančiu strėlių, pridėjo strėlinę su penkiais šimtais strėlių, prie šono prisegė galingą ir garsiai skambantį alkūnės apsaugą, pakėlė ir įbedė lanką taip, kad viršus suvirpėjo, kojomis įspaudė žemę iki pat šlaunų, išspardė žemę kaip supuvusį sniegą, stojo drąsiai kaip galingas vyras ir laukdama paklausė: „Kodėl čia užlipai?“ Tuomet Jo Greitas Staigus Vyras Šventybė atsakė: „Neturiu blogų ketinimų. Kai Didžioji Šventoji Dievybė mūsų tėvas klausė mano verksmo ir raudos priežasties, pasakiau: „Verkiu, nes noriu eiti į mirusios motinos žemę“, – tad Didžioji Šventoji Dievybė tarė: „Tu negyvensi šitoje žemėje“ ir ištrėmė mane dieviškuoju tremtimi. Todėl tik su mintimi atsisveikinti su tavimi ir išeiti užlipau čia. Neturiu keistų ketinimų.“ Tuomet Dangų Šviečianti Didžioji Šventoji Dievybė tarė: „Jei taip, kaip žinosiu tavo ketinimų nuoširdumą?“ Tuomet Jo Greitas Staigus Vyras Šventybė atsakė: „Tegul kiekvienas iš mūsų prisiekia ir pagimdo vaikus.“

Tad jie prisiekė vienas kitam iš priešingų Dangaus Ramybės Upės krantų. Šventieji vardai Dievybių, kurios gimė iš rūko, kai, pirmiausia paprašiusi Jo Greitą Staigų Vyrą Šventybę atiduoti jai dešimties saikų kardą, kuris buvo prie Jo prisegtas, sulaužė jį į tris gabalus, brangakmeniais žvangindama papurtė ir nuplovė Dangaus Tikrajame Šulinyje, traškiai sukramtė ir išpūtė – Dangų Šviečianti Didžioji Šventoji Dievybė, buvo Jos Didenybė Srauniosios Rūko Kunigaikštytė, kitas Jos vardas – Jos Didenybė Atviros Jūros Salos Kunigaikštytė; po to Jos Didenybė Gražiosios Salos Kunigaikštytė, kitas Jos vardas – Geroji Kunigaikštytė; po to Jos Didenybė Srauniosios Kunigaikštytė.

Šventasis vardas Dievybės, kuri gimė iš rūko, kai, paprašęs Dangų Šviečiančią Didžiąją Šventąją Dievybę atiduoti jam pilną aštuonių pėdų lenktų brangakmenių vėrinį – penkių šimtų brangakmenių, – susuktą kairiajame Jos šventame kuokšte, brangakmeniais žvangindamas papurtė ir nuplovė Dangaus Tikrajame Šulinyje, traškiai sukramtė ir išpūtė – Jo Greitas Staigus Vyras Šventybė, buvo Jo Didenybė Tikrai Nugalėtojas Aš Nugalėjau Nugalėdamas Greitą Dangaus Didžiąsias Ausis.

Šventasis vardas Dievybės, kuri gimė iš rūko, kai vėl paprašė Jos atiduoti brangakmenius iš dešiniojo švento kuokšto, traškiai sukramtė ir išpūtė, buvo Jo Didenybė Amė-no-hohi.

Šventasis vardas Dievybės, kuri gimė iš rūko, kai vėl paprašė Jos atiduoti brangakmenius iš švento galvos apdangalo, traškiai sukramtė ir išpūtė, buvo Jo Didenybė Dangaus Kunigaikštis Valdovas.

Šventasis vardas Dievybės, kuri gimė iš rūko, kai vėl paprašė Jos atiduoti brangakmenius iš kairės šventos rankos, traškiai sukramtė ir išpūtė, buvo Jo Didenybė Gyvybės Kunigaikštis Valdovas.

Šventasis vardas Dievybės, kuri gimė iš rūko, kai vėl paprašė Jos atiduoti brangakmenius iš dešinės šventos rankos, traškiai sukramtė ir išpūtė, buvo Jo Stebuklingoji Didenybė Kumanu. (Iš viso penkios Dievybės.)

[XIV skyrius – Šventasis paskelbimas apie šventų vyrų ir moterų vaikų padalijimą]

Tuomet Dangų Šviečianti Didžioji Šventoji Dievybė tarė Jo Greitam Staigiam Vyrui Šventybei: „Paskutinių penkių vyrų Dievybių sėkla gimė iš mano daiktų, tad tikrai jie mano vaikai. Pirmųjų trijų moterų Dievybių sėkla gimė iš tavo daikto, tad tikrai jie tavo vaikai.“ Taip Ji paskelbė padalijimą. Tad pirmoji gimusi Jos Didenybė Srauniosios Rūko Kunigaikštytė gyvena Vidiniame Munakatos šventykloje. Po to Jos Didenybė Gražiosios Salos Kunigaikštytė gyvena Vidurinėje Munakatos šventykloje. Po to Jos Didenybė Srauniosios Kunigaikštytė gyvena Išorinėje Munakatos šventykloje. Šitos trys Dievybės – trys Didžiosios Dievybės, kurias gerbia Munakatos kunigaikščiai. Tad Jo Didenybė Drąsus Kaimiškas Apšvietėjas, Jo Didenybės Amė-no-hohi vaikas, vienas iš penkių vėliau gimusių vaikų (tai Idzumo žemės valdovų, Muzashio žemės valdovų, Viršutinės Unakamio žemės valdovų, Apatinės Unakamio žemės valdovų, Ižimo žemės valdovų, Cu salos departamentų suzerenų ir Toho-cu-Afumi žemės valdovų protėvis). Po to Jo Didenybė Dangaus Kunigaikštis Valdovas (tai Ofuši-kafučį žemės valdovų, Nukatabė-no-juwė vadų, Ki žemės valdovų, Jamato Tanakos suzerenų, Jamashiro žemės valdovų, Umagutos žemės valdovų, Michi-no-Širi Kihe žemės valdovų, Suhaų žemės valdovų, Jamato Amuči valdovų, Takeči departamentų suzerenų, Kamafu teritorinių lordų ir Sakikusabės valdovų protėvis).

[XV skyrius – Jo Staigaus Vyro Šventybės šėliojimas]

Tuomet Jo Greitas Staigus Vyras Šventybė tarė Dangų Šviečiančiai Didžiajai Šventajai Dievybei: „Dėl mano ketinimų nuoširdumo gimdydamas vaikus gavau gležnas mergaites. Sprendžiant iš to, tikrai laimėjau pergalę.“ Šitais žodžiais, pergalingai įsiaudrinęs, išardė Dangų Šviečiančios Didžiosios Šventosios Dievybės ryžių laukų ribas, užvertė griovius, o dar išbėrė išmatų rūmuose, kur Ji valgė šventąjį maistą. Nors taip darė, Dangų Šviečianti Didžioji Šventoji Dievybė Jo nebarė, o tarė: „Kas atrodo kaip išmatos, turbūt tai, ką mano vyresnysis brolis išvėmė išgėręs. O dėl ryžių laukų ribų ardymo ir griovių vertimo – turbūt mano vyresnysis brolis gaili žemės, kurią jie užima.“ Bet nepaisant šitų atsiprašymo žodžių, Jis vis tiek tęsė blogus darbus ir dar labiau siautėjo. Kai Dangų Šviečianti Didžioji Šventoji Dievybė sėdėjo savo šventoje audimo salėje ir prižiūrėjo Dievybių šventų drabužių audimą, Jis pramušė skylę audimo salės stoge ir pro ją įmetė dangaus margą arklį, kurį nulupo atgalia oda. Pamačiusios tai, moterys, audusios dangaus drabužius, taip išsigando, kad susižeidė intymias vietas audimo šaudyklėmis ir mirė.

[XVI skyrius – Dangaus Uolos Būsto durys]

Tuomet Dangų Šviečianti Didžioji Šventoji Dievybė, išsigandusi reginio, uždarė Dangaus Uolos Būsto duris, užšovė jas ir pasitraukė vidun. Tuomet visa Aukštutinė Dangaus Lyguma aptemo, o visa Vidurinė Nendrių Lygumų Žemė užtemo. Dėl to įsivyravo amžina naktis. Milijonai Dievybių balsai buvo kaip penkto mėnesio musės, kurios spiečiasi, ir kilo visokie nelaimės ženklai. Tad aštuoni šimtai milijonų Dievybių susirinko dieviškajame susirinkime Dangaus Ramybės Upės vagoje ir įsakė Dievybei Minties Apimančiajai, Aukštosios Stebuklingai Gimdančios Dievybės vaikui, sugalvoti planą: surinko amžinos nakties ilgai giedančius paukščius ir privertė juos giedoti; paėmė kietas dangaus uolas iš Dangaus Ramybės Upės vagos dugno; paėmė geležį iš Dangaus Metalo Kalnų; pašaukė kalvį Ama-cu-ma-rą; įsakė Jos Didenybei Iši-ko-ri-do-mei padaryti veidrodį; įsakė Jo Didenybei Brangakmenių Protėviui padaryti pilną aštuonių pėdų lenktų brangakmenių vėrinį – penkių šimtų brangakmenių; pašaukė Jo Didenybę Dangaus Vilionio Protėvį Valdovą ir Jo Didenybę Didįjį Brangakmenį; privertė juos visiškai ištraukti tikro elnio mentę iš Dangaus Kagu kalno; paimti vyšnios žievę iš Dangaus Kagu kalno ir burti; išrauti su šaknimis tikrą penkiašakį sakaki medį iš Dangaus Kagu kalno; ant viršutinių šakų pakabinti pilną aštuonių pėdų lenktų brangakmenių vėrinį – penkių šimtų brangakmenių; ant vidurinių šakų pakabinti aštuonių pėdų veidrodį; ant apatinių šakų pakabinti baltus ir mėlynus taikos aukojimus. Jo Didenybė Didysis Brangakmenis paėmė visus šituos daiktus ir laikė kartu su didžiosiomis šventosiomis aukomis; Jo Didenybė Dangaus Vilionio Protėvis Valdovas maldingai skaitė didžiąsias litanijas; Dangaus Rankų Jėgos Vyras Dievybė stovėjo pasislėpęs prie durų; Jos Didenybė Dangaus Bauginanti Moteris apsijuosė dangaus klubų samanas nuo Dangaus Kagu kalno kaip juostą; pasidarė galvos apdangalą iš dangaus spindulmedžio; surišo Dangaus Kagu kalno bambukžolės lapus į puokštę rankoms; pastatė garsinę lentą prieš Dangaus Uolos Būsto duris; trypė iki garsumo; elgėsi kaip apsėsta Dievybės; ištraukė spenius iš krūtų; nuleido sijono virvę iki intymių vietų. Tuomet Aukštutinė Dangaus Lyguma sukruto, o aštuoni šimtai milijonų Dievybių visi kartu juokėsi.

Tuomet Dangų Šviečianti Didžioji Šventoji Dievybė nustebusi, šiek tiek pravėrusi Dangaus Uolos Būsto duris, iš vidaus tarė: „Maniau, kad dėl mano pasitraukimo Aukštutinė Dangaus Lyguma bus tamsi, o Vidurinė Nendrių Lygumų Žemė irgi tamsi: kaip tada Dangaus Bauginanti Moteris linksminasi, o aštuoni šimtai milijonų Dievybių visi juokiasi?“ Tuomet Dangaus Bauginanti Moteris tarė: „Džiaugiamės ir linksminamės, nes yra Dievybė šlovingesnė už Tavo Didenybę.“ Kol Ji taip kalbėjo, Jo Didenybė Dangaus Vilionio Protėvis Valdovas ir Jo Didenybė Didysis Brangakmenis pristūmė veidrodį ir pagarbiai parodė jį Dangų Šviečiančiai Didžiajai Šventajai Dievybei. Tuomet Dangų Šviečianti Didžioji Šventoji Dievybė, vis labiau stebėdamasi, pamažu išėjo pro duris ir žiūrėjo į jį. Tuomet Dangaus Rankų Jėgos Vyras Dievybė, stovėjęs pasislėpęs, paėmė Jos šventą ranką ir ištraukė lauk. Jo Didenybė Didysis Brangakmenis pritraukė apačioje surištą virvę prie Jos šventos nugaros ir tarė: „Toliau atgal nebeik!“ Kai Dangų Šviečianti Didžioji Šventoji Dievybė išėjo, ir Aukštutinė Dangaus Lyguma, ir Vidurinė Nendrių Lygumų Žemė vėl tapo šviesios.

[XVII skyrius – Jo Staigaus Vyro Šventybės dieviškasis ištrėmimas]

Tuomet aštuoni šimtai milijonų Dievybių susirinko į pasitarimą ir uždėjo Jo Greitam Staigiam Vyrui Šventybei tūkstančio stalų baudą, nukirpo Jam barzdą, išrovė nagus nuo pirštų ir kojų ir ištrėmė dieviškuoju tremtimi. Vėl Jis paprašė maisto iš Didžiojo Maisto Kunigaikštytės Dievybės. Tuomet Didžiojo Maisto Kunigaikštytė ištraukė visokiausių skanėstų iš nosies, burnos ir net užpakalio, paruošė įvairių patiekalų ir pasiūlė Jam. Bet Jo Greitas Staigus Vyras Šventybė stebėjo Jos veiksmus, pagalvojo, kad Ji aukoja Jam nešvarumus, ir tuoj nužudė Didžiojo Maisto Kunigaikštytę Dievybę. Tad daiktai, kurie gimė iš nužudytos Dievybės kūno, buvo šie: galvoje gimė šilkverpiai, dviejose akyse gimė ryžių sėklos, dviejose ausyse gimė soros, nosyje – pupelės, intymioje vietoje – miežiai, užpakalyje – didžiosios pupos. Tad Jo Didenybė Stebuklingai Gimdantis Protėvis liepė juos paimti ir naudoti kaip sėklas.

[XVIII skyrius – Aštuongalvis gyvatė]

Tad, ištremtas, Jo Greitas Staigus Vyras Šventybė nusileido į vietą, vadinamą Tori-kami prie Hi upės ištakų Idzumo žemėje. Tuo metu plaukė pasroviui valgymo lazdelės. Jo Greitas Staigus Vyras Šventybė, pagalvojęs, kad prie upės ištakų turi būti žmonių, ėjo aukštyn ieškoti ir rado seną vyrą ir seną moterį – abu – tarp kurių buvo jauna mergina, ir jie verkė. Tuomet Jis paklausė: „Kas jūs?“ Senas vyras atsakė: „Aš Žemės Dievybė, Didžiojo Kalnų Valdovo Dievybės vaikas. Mano vardas Kojų Glostytojas Vyresnysis, žmonos vardas Rankų Glostytoja Vyresnioji, o dukters vardas Stebuklingoji Inados Kunigaikštytė.“ Vėl paklausė: „Kodėl verkiate?“ Senas vyras atsakė: „Iš pradžių turėjau aštuonias jaunas dukteris. Bet Koši aštuongalvis gyvatė kasmet ateidavo ir prarydavo po vieną, dabar vėl atėjo laikas, todėl verkiame.“ Tuomet paklausė: „Koks Jo pavidalas?“ Senas vyras atsakė: „Akys kaip akakagači, vienas kūnas su aštuoniomis galvomis ir aštuoniomis uodegomis. Ant kūno auga samanos, kiparisai ir kriptomerijos. Ilgis siekia aštuonis slėnius ir aštuonis kalnus, o jei pažiūrėsi į pilvą – visada kruvinas ir uždegęs.“ (Kas vadinama akakagači, dabar yra hodzučis.) Tuomet Jo Greitas Staigus Vyras Šventybė tarė senam vyrui: „Jei tai tavo duktė, ar atiduosi ją man?“ Tas atsakė: „Su pagarba, bet nežinau tavo švento vardo.“ Tuomet atsakė: „Aš vyresnysis brolis Dangų Šviečiančiai Didžiajai Šventajai Dievybei. Dabar nusileidau iš Dangaus.“ Tuomet Dievybės Kojų Glostytojas Vyresnysis ir Rankų Glostytoja Vyresnioji tarė: „Jei taip, su pagarba atiduosime.“ Tad Jo Greitas Staigus Vyras Šventybė tuoj paėmė merginą, pavertė ją tankiadančiu šuku ir įkišo į savo šventą plaukų kuokštą, tarė Dievybėms Kojų Glostytojui Vyresniajam ir Rankų Glostytojai Vyresniajai: „Išvirkite aštuonis kartus išvalyto gėrimo. Taip pat pastatykite tvorą aplink, toje tvoroje padarykite aštuonerius vartus, prie kiekvienų vartų suriškite po aštuonias pakylas, ant kiekvienos pakylos pastatykite gėrimo statinę, į kiekvieną statinę supilkite aštuonis kartus išvalytą gėrimą ir laukite.“ Tad jie laukė, paruošę viską pagal Jo įsakymą, o aštuongalvis gyvatė tikrai atėjo, kaip senas vyras sakė, tuoj įkišo po galvą į kiekvieną statinę ir išgėrė gėrimą. Tuomet apsvaigo nuo gėrimo, visos galvos atsigulė ir užmigo. Tuomet Jo Greitas Staigus Vyras Šventybė išsitraukė dešimties saikų kardą, kuris buvo šventai prisegtas, ir supjaustė gyvatę gabalais, tad Hi upė tekėjo pakeista į kraujo upę. Kai kirto vidurinę uodegą, Jo švento kardo ašmenys nulūžo. Tuomet, pasirodžius keista, įkišo ir praskyrė mėsą švento kardo galu, pažiūrėjo – ten buvo aštrus didelis kardas. Tad paėmė šitą didelį kardą, pagalvojo, kad keistas daiktas, ir pagarbiai pranešė Dangų Šviečiančiai Didžiajai Šventajai Dievybei. Tai Žolę Nuraminantis Didysis Kardas.

[XIX skyrius – Sugos rūmai]

Tad Jo Greitas Staigus Vyras Šventybė Idzumo žemėje ieškojo vietos, kur pastatyti rūmus. Atvykęs į vietą, vadinamą Suga, tarė: „Atėjęs į šitą vietą mano šventa širdis tyra“, – ir toje vietoje pastatė rūmus gyventi. Tad ta vieta dabar vadinasi Suga. Kai šita Didžioji Dievybė pirmą kartą statė Sugos rūmus, iš ten pakilo debesys. Tuomet sukūrė šventą dainą. Ta daina sakė:

„Aštuoni debesys kyla. Idzumo aštuonguba tvora daro aštuongubą tvorą sutuoktiniams pasitraukti. O! Ta aštuonguba tvora.“

Tuomet pašaukė Dievybę Kojų Glostytoją Vyresnįjį ir tarė: „Tave skiriu savo rūmų vadovu“; dar davė Jam vardą Inados Aštuonausio Sugos Šventyklos Valdovas Dievybė.

[XX skyrius – Didžiosios Žemės Valdovo Šventybės šventi protėviai]

Todėl, pradėjęs guolyje gimdymo darbą su Stebuklingąja Inados Kunigaikštyte, pagimdė Dievybę, vardu Aštuonių Salų Valdovas. Vėl vedęs Didžiosios Šlovės Kunigaikštytę, Didžiojo Kalnų Valdovo Dievybės dukterį, pagimdė vaikus: Didįjį Derliaus Dievybę ir Šventąją Maisto Dvasią. Vyresnysis brolis Dievybė Aštuonių Salų Valdovas vedė Medžių Žiedų Krentančiąją Kunigaikštytę, Didžiojo Kalnų Valdovo Dievybės dukterį, ir pagimdė vaiką: Dievybę Fuha-no-modži-Ku-nu-su-nu. Šita Dievybė vedė Hikahos Kunigaikštytę, Okamio Dievybės dukterį, ir pagimdė vaiką: Fukabučio Vandens Sugadintą Žiedą. Šita Dievybė vedė Dangaus Rankų Krūtinės Dievybę ir pagimdė vaiką: Didįjį Vandens Valdovą Dievybę. Šita Dievybė vedė Didžiąsias Ausis Kunigaikštytę, Funu-dzu-nu Dievybės dukterį, ir pagimdė vaiką: Dangaus Mosikuojantį Kunigaikštį Valdovą Dievybę. Šita Dievybė vedė Mažosios Žemės Jaunąją Kunigaikštytę, Mažosios Žemės Didžiosios Dievybės dukterį, ir pagimdė vaiką: Didžiosios Žemės Valdovą Dievybę, kitas Jo vardas – Didžiojo Vardo Valdovas Dievybė, dar kitas – Nendrių Lygumų Dievybė, dar kitas – Aštuonių Tūkstančių Ietių Dievybė, dar kitas – Gyvosios Žemės Dvasios Dievybė. Iš viso penki vardai.

[XXI skyrius – Inabos baltasis kiškis]

Tad šita Didžiosios Žemės Valdovo Dievybė turėjo aštuoniasdešimt Dievybių brolių; bet visi jie paliko žemę Didžiosios Žemės Valdovui Dievybei. Priežastis, kodėl paliko, buvo ši: kiekviena iš tų aštuoniasdešimties Dievybių širdyje norėjo vesti Jakamio Kunigaikštytę Inaboje, tad visi kartu ėjo į Inabą, nešdamiesi krepšį ant Didžiojo Vardo Valdovo Dievybės nugaros, kurį pasiėmė kaip tarną. Atvykę prie Ketos kyšulio, rado gulintį nuogą kiškį. Tuomet aštuoniasdešimt Dievybių tarė kiškiui: „Ką turi daryti – išsimaudyk šitoje jūros sūrioje vandenyje ir atsigulk ant aukšto kalno šlaito vėjui.“ Tad kiškis paklausė aštuoniasdešimties Dievybių nurodymo ir atsigulė. Tuomet, vandeniui išdžiūvus, viso kūno oda suskeldėjo nuo vėjo, tad gulėjo verkdamas iš skausmo. Bet Didžiojo Vardo Valdovo Dievybė, atėjusi paskutinė, pamatė kiškį ir tarė: „Kodėl guli verkdamas?“ Kiškis atsakė: „Buvau Okio saloje ir norėjau persikelti į šitą žemę, bet neturėjau būdo persikelti. Todėl apgavau jūros krokodilus, sakydamas: „Varžykimės ir suskaičiuokime savo genčių skaičių. Eikite ir atveskite kiekvieną savo genties narį, paguldykite juos eilėje nuo šitos salos iki Ketos kyšulio. Tada aš lipsiu ant jų ir skaičiuosiu bėgdamas. Taip sužinosime, kuri gentis didesnė.“ Taip pasakius, jie apsigavo ir pagulė eilėje, o aš lipau ant jų ir skaičiavau bėgdamas, ir jau beveik pasiekiau krantą, kai pasakiau: „Jūs buvote mano apgauti.“ Vos baigiau sakyti, paskutinis gulėjęs krokodilas sučiupo mane ir nulupo visą odą. Kai verkiau ir raudojau dėl to, aštuoniasdešimt Dievybių, kurios praėjo prieš tave, įsakė ir pamokė mane: „Išsimaudyk sūriame vandenyje ir atsigulk vėjui.“ Taip darius, kaip jie nurodė, visas kūnas suskaudo.“ Tuomet Didžiojo Vardo Valdovo Dievybė pamokė kiškį: „Greitai eik prie upės žiočių, nusiprausk kūną gėlame vandenyje, paimk upės žiočių viksvų žiedadulkes, išbarstyk aplink ir voliokis ant jų – kūnas tikrai grįš į pradinę būklę.“ Tad kiškis padarė, kaip nurodyta, ir kūnas tapo kaip buvęs iš pradžių. Tai Inabos Baltasis Kiškis. Dabar vadinamas Kiškio Dievybe. Tad kiškis tarė Didžiojo Vardo Valdovui Dievybei: „Šitos aštuoniasdešimt Dievybių tikrai negaus Jakamio Kunigaikštytės. Nors nešioji krepšį, Tavo Didenybė ją gaus.“

[XXII skyrius – Tėmos kalnas]

Tuomet Jakamio Kunigaikštytė atsakė aštuoniasdešimčiai Dievybių: „Neklausysiu jūsų žodžių. Noriu ištekėti už Didžiojo Vardo Valdovo Dievybės.“ Tad aštuoniasdešimt Dievybių, įsiutę ir norėdami nužudyti Didžiojo Vardo Valdovą Dievybę, pasitarė atvykę prie Tėmos papėdės Hahakio žemėje ir tarė Jam: „Ant šito kalno yra raudonas šernas. Kai mes jį nuginsime žemyn, tu lauk ir pagausk. Jei nelauksi ir nepagausi, tikrai tave nužudysime.“ Taip pasakę, uždegė ugnį ir įkaitino didelį akmenį kaip šerną ir nurito žemyn. Kai jie nuginė, o Jis pagavo – prilipo prie akmens ir apdegė, tad mirė. Tuomet Jos Didenybė Jo šventoji motina verkė ir raudojo, užlipo į Dangų ir meldė Jo Dieviškąjį Stebuklingai Gimdantį Šventybę, kuris tuoj pasiuntė Kriauklės Kunigaikštytę ir Moliusko Kunigaikštytę Jo prikelti. Tuomet Kriauklės Kunigaikštytė sutrynė ir pridegino savo kiautą, o Moliusko Kunigaikštytė atnešė vandens ir ištepė kaip motinos pienu – tad Jis tapo gražiu jaunuoliu ir nuėjo tolyn. Tuomet aštuoniasdešimt Dievybių, pamatę tai, vėl apgavo Jį, nusivedė į kalnus, nukirto didelį medį, įkišo pleištą į medį ir pastatė Jį viduryje, tada ištraukė pleištą ir kankino iki mirties. Tuomet Jos Didenybė Jo šventoji motina vėl ieškojo Jo verkdama, rado, tuoj praskyrė medį, ištraukė ir prikėlė, tarė Jam: „Jei liksi čia, galiausiai tave sunaikins aštuoniasdešimt Dievybių.“ Tuomet greitai nusiuntė Jį į šventą Didžiųjų Namų Kunigaikščio Dievybės vietą Ki žemėje. Kai aštuoniasdešimt Dievybių ieškojo ir vijosi, kol pasivijo, ir įtempė strėles – Jis pabėgo panerdamas po medžio šakomis ir dingo.

[XXIII skyrius – Toli žemutinė žemė]

Didžiųjų Namų Kunigaikštis Dievybė tarė Jam: „Turi iškeliauti į Tolią Žemutinę Žemę, kur gyvena Jo Staigus Vyras Šventybė. Ta Didžioji Dievybė tikrai tau patars.“ Tad paklusdamas Jos įsakymams ir atvykęs į Jo Staigaus Vyro Šventybės šventą vietą, Jo duktė Pirmyn Kunigaikštytė išėjo, pamatė Jį, jie susižvalgė ir susituokė; Ji įėjo vidun ir pasakė tėvui, sakydama: „Atėjo labai graži Dievybė.“ Tuomet Didžioji Dievybė išėjo, pažiūrėjo ir tarė: „Tai Nendrių Lygumų Bjaurusis Vyras Dievybė“, tuoj pašaukė Jį vidun ir paguldė gyvačių namelyje. Tuomet Jo žmona Jos Didenybė Pirmyn Kunigaikštytė davė Jam gyvačių šaliką, sakydama: „Kai gyvatės puls kandžioti, nuvijk tris kartus šituo šaliku.“ Tad darant, kaip Ji nurodė, gyvatės nurimo, tad Jis ramiai išmiegojo ir išėjo. Kitą naktį vėl paguldė į šimtakojų ir vapsvų namelį; bet Ji vėl davė šimtakojų ir vapsvų šaliką ir nurodė kaip anksčiau, tad Jis ramiai išėjo. Vėl Jo Staigus Vyras Šventybė šovė švilpiantį strėlę į didelės pelkės vidurį ir pasiuntė Jį atnešti strėlės; kai Jis įėjo į pelkę, tuoj padegė pelkę aplink. Tuomet, nežinodamas, kur išeiti, pelė atėjo ir tarė: „Viduje tuščia-tuščia, išorėje siaura-siaura.“ Dėl to, kad taip pasakė, Jis trypė tą vietą, įkrito ir pasislėpė, o ugnis perdegė pro šalį. Tuomet pelė burnoje atnešė ir padavė Jam švilpiančią strėlę. Strėlės plunksnas burnose atnešė visi pelės vaikai. Tuomet Jo žmona Pirmyn Kunigaikštytė atėjo nešdama gedulo įrankius ir verkdama. Jos tėvas Didžioji Dievybė, manydamas, kad Didžiojo Vardo Valdovo Dievybė jau miręs ir baigtas, išėjo ir atsistojo pelkėje; tad Didžiojo Vardo Valdovo Dievybė atnešė strėlę ir padavė Jam. Tuomet Didžioji Dievybė, įsivedęs Jį į namus ir pašaukęs į aštuonių pėdų didelį kambarį, liepė nukrapštyti utėles nuo Jo galvos. Pažiūrėjus į galvą – ten buvo daug šimtakojų. Tuomet Jo žmona davė Jam muku medžio uogų ir raudonos žemės; Jis sukramtė uogas, išspjovė su raudona žeme, kurią laikė burnoje, tad Didžioji Dievybė pamanė, kad Jis kramto ir spjauna šimtakojus, širdyje Jį pamilo ir užmigo. Tuomet Didžiojo Vardo Valdovo Dievybė, suėmęs Didžiosios Dievybės plaukus, pririšo prie visų namo gegnių, užtvėrė namo grindis penkių šimtų traukimų uola, pasiėmė ant nugaros žmoną Pirmyn Kunigaikštytę, pasiėmė Didžiosios Dievybės didį gyvybės kardą, gyvybės lanką ir strėles, taip pat dangaus kalbantį liutnią ir pabėgo. Bet dangaus kalbanti liutnia užkliuvo už medžio, ir žemė sudundėjo. Tad Didžioji Dievybė, miegodama, pabudo nuo garso ir nugriovė namus. Bet kol atsirišinėjo plaukus, pririštus prie gegnių, Didžiojo Vardo Valdovo Dievybė pabėgo toli. Tad, vijdamasis iki Hadės Lygiosios Perėjos ir žiūrėdamas į Jį iš tolo, šaukė Didžiojo Vardo Valdovui Dievybei: „Su didžiu gyvybės kardu ir gyvybės lanku bei strėlėmis, kuriuos nešiojiesi, vijok savo įbrolius, kol jie susigūš ant šventų perėjų šlaitų, vijok, kol jie bus nušluoti į upių sroves, ir tu, niekše, tapk Didžiosios Žemės Valdovu Dievybe; be to, tapdamas Gyvosios Žemės Dvasios Dievybe ir paimdamas mano dukterį Pirmyn Kunigaikštytę kaip žmoną, sutvirtink šventyklos stulpus prie Ukės kalno papėdės pačiame uolos dugne ir pakelk skersinius iki Aukštutinės Dangaus Lygumos, ir gyvenk ten, niekše!“ Tad, nešdamas didį kardą ir lanką, vijosi ir išsklaidė aštuoniasdešimt Dievybių, vijosi, kol jie susigūžė ant kiekvienos perėjos šlaito, vijosi, kol jie buvo nušluoti į kiekvieną upę, ir tada pradėjo kurti žemę. Todėl Jakamio Kunigaikštytė, pagal ankstesnį susitarimą, guolyje susijungė su Juo. Tad Jis parsivedė Ją; bet, bijodamas savo žmonos Pirmyn Kunigaikštytės, Ji įkišo į medžio šakumą vaiką, kurį pagimdė, ir grįžo atgal. Tad vaikas vadinosi Medžio Šakumo Dievybe, kitas vardas – Šventųjų Šulinių Dievybė.

<…>

Gal būt jums bus įdomu: