Gottfriedas Leibnizas, vienas subtiliausių XVII amžiaus mąstytojų, suformulavo klausimą, kuris iki šiol kelia sumišimą tiek filosofams, tiek teologams, tiek mokslininkams: “Kodėl iš viso yra kažkas, o ne niekas?” Šis klausimas nėra apie tai, kodėl egzistuoja konkretus daiktas ar net visata – jis prasiskverbia giliau, iki pat buvimo šaknų. Kodėl apskritai kas nors egzistuoja?
Įprasta manyti, kad pasaulis „tiesiog yra“. Žvaigždės spindi, vandenynai plaukia, mes kvėpuojame ir mąstome. Tačiau Leibnizo klausimas meta iššūkį šiam pasitenkinimui. Juk galėjo būti visiška tuštuma – jokios materijos, jokios sąmonės, jokios sąvokos „yra“. Kaip ir kodėl buvo pasirinkta „kažkas“ vietoj „nieko“?
Krikščioniškoji teologija į šį klausimą atsako Dievu kaip būtinybės buvimu. Šv. Tomas Akvinietis mokė, kad Dievas yra „būtina būtis“, kurios esmė – egzistavimas. Dievas neegzistuoja todėl, kad kas nors jį sukūrė, bet todėl, kad Jis pats yra egzistavimas:
„Ego sum qui sum“ – „Aš esu, kuris esu“ (Išėjimo knyga 3,14)
Taigi Dievas tampa atsakymu, kuris išvengia begalinės priežasčių grandinės: pasaulis egzistuoja, nes egzistuoja Dievas, kurio prigimtis yra būtis.
Tačiau ne visi su tuo sutiko. Martinas Heideggeris, XX amžiaus filosofas, iškėlė šį klausimą dar ryžtingiau:
„Kodėl yra būtybė, o ne veikiau niekas?“
Heideggeris manė, kad būties klausimas yra pamirštas šiuolaikinėje filosofijoje ir kad tikras mąstymas prasideda ne nuo to, ką mes žinome, o nuo nuostabos, kad iš viso kažkas yra. Jis matė „nieką“ kaip realią filosofinę galimybę, kurią privalome rimtai svarstyti.
Moksliniai pamąstymai
Šiuolaikinėje kosmologijoje atsirado teorijų, kad visata galėjo atsirasti „iš kvantinio vakuumo“ – būklės, kurioje nėra materijos, bet vis dar egzistuoja fizikinės galimybės. Kvantinė mechanika rodo, kad net tuščia erdvė nėra absoliutus niekas: ji pilna potencialių įvykių.
Tačiau klausimas lieka: kodėl yra bent jau šis „kvantinis vakuumas“? Kodėl egzistuoja fizikinės dėsniai, kurie leidžia jam egzistuoti? Kaip pažymėjo fizikas Lawrence’as Kraussas:
„Niekas niekada nėra tikras niekas.“
Kai kurie mąstytojai siūlo, kad “niekas” nėra natūrali būsena – tai mūsų proto konstruktas, negalintis egzistuoti realiai. Galbūt buvimas yra pirminė sąlyga, o ne išimtis.
Arba kitaip: gal „niekas“ niekada ir neegzistavo.
Gal pati sąmonė – mūsų mąstymas, kad “galėtų būti niekas” – jau liudija, kad būtis buvo visada. Kad sąmonė, energija, dvasia, kokia bebūtų jos forma, egzistavo anksčiau už mūsų klausimus.
Leibnizo klausimas neturi lengvo atsakymo. Tai klausimas, kuris verčia sustoti, atsidurti ant proto ribos, kur mąstymas virsta malda, o žodžiai – tyla. Galų gale, kaip sakė Šv. Augustinas:
„Jei supratai – tai ne Dievas.“
Kartais pati nuostaba, kad kažkas yra, jau yra pakankamas pamatas tikėti, klausti ir gyventi.
Kai kurie metafizikai, kaip Plotinas, svarstė, kad būtis pati yra savotiška meilės išraiška. Ji negali nekurti, nes būti reiškia skleisti gyvybę, sąmonę, šviesą. Iš šios idėjos kyla mintis, kad niekas neegzistuoja ne todėl, jog buvo „apsispręsta“ sukurti, bet todėl, kad būtis savaime yra kūrybiška. Pasaulis, visata, žmogaus sąmonė – tai būtinybės būti audinys, neišvengiamas kaip kvėpavimas.
Giliai svarstant, “niekas” būtų toks visiškas, kad ne tik nebeliktų objektų ar reiškinių, bet ir pačių klausimų, pačios galimybės klausti. Tai reiškia, kad net pats klausimas „kodėl yra kažkas“ jau įrodo, kad būtis laimėjo prieš niekį. Kiekvienas žodis, kiekviena mintis, kiekvienas širdies dūžis liudija, kad šviesa, o ne tuštuma, yra tikroji mūsų pradžia.