Šitas klausimas dažnai iškyla ne iš smalsumo, o iš skaudžios patirties ar nuoširdaus nusivylimo. Istorija pilna pavyzdžių: Kryžiaus žygiai, religiniai persekiojimai, teroro aktai, sprogimai, kovos tarp sektų. Visa tai byloja viena – žmonės žudo vieni kitus Dievo vardu. Ir tada kyla labai žmogiškas klausimas: jei religija kalba apie meilę, kodėl ji sukelia tiek neapykantos?
Pirmiausia reikia pasakyti aiškiai: Dievas karų nesukelia. Žmonės tai daro. Religija savaime nėra smurto šaltinis. Bet žmogus dažnai ją panaudoja kaip įrankį – kaip vėliavą, po kuria slepia visai kitus tikslus: valdžią, teritorijas, baimę, kontrolę. Dievas tampa šūkiu, o ne tikslu.
Didžioji dalis karų, vadinamų „religiniais“, buvo ne apie tikėjimą, o apie žemiškus dalykus – pinigus, išteklius, įtaką. Religija tik buvo įvyniota į konfliktą tam, kad jis atrodytų „teisus“, „šventas“. Nes jei sakai, kad kovoji dėl Dievo, daug lengviau uždegti žmones.
Bet būna ir kitaip. Kartais religija tikrai tampa konfliktų priežastimi, kai vienos grupės tikėjimas nepripažįsta kitų teisės būti. Kai vienintelė tiesa virsta ginklu. Kai žmogus pamiršta, kad tikėjimas turėtų vesti į meilę, o ne į teisuolišką pranašumą.
Čia slypi didelė atsakomybė – kiekvienas tikintysis turi savęs paklausti: ar aš tikiu Dievu, kuris myli visus, ar tik Dievu, kuris myli „mus“? Ar mano religija atveria, ar uždaro? Ar mano įsitikinimai veda į tiltus ar į sienas?
Ir vis dėlto – religija ne tik skaldė. Ji taip pat jungė. Vienijo bendruomenes, gydė sužeistuosius, stojo greta pavargusiųjų. Šventasis Pranciškus Asyžietis keliavo pas musulmonų sultoną taikos deryboms. Motina Teresė slaugė visų religijų žmones, nes klausdavo ne „ką tu tiki?“, o „ar tau skauda?“
Ne religija sukelia karus. Žmogaus puikybė, baimė, noras valdyti – tai šaknys. Religija kartais tampa kauke. Kartais – auklėtoja. Kartais – gydytoja. Viskas priklauso nuo to, kas ją nešioja. Ir nuo to, ar ten dar liko vietos tam, kurio vardu ji tariama.
Jei Dievas yra Meilė, tada bet kuris žodis ar veiksmas, kuris gimsta iš neapykantos, negali būti Dievo vardu. Net jei taip sakoma. Net jei šaukiama iš altoriaus. Tai tik ženklas, kad žmogus pavertė tikėjimą įrankiu, bet pametė širdį. Ir būtent širdyje viskas turi prasidėti iš naujo. Kitaip mes vėl kartosime tas pačias klaidas – šį kartą gal tyliau, bet ne mažiau skaudžiai.