Kodėl reikia melstis?

Malda yra viena iš seniausių ir universaliausių žmogaus praktikų, keliančių klausimų tiek tikintiesiems, tiek skeptikams. Kodėl meldžiamės? Ar Dievui reikia mūsų maldų? Ar religinės praktikos, tokios kaip pasninkas ar celibatas, yra būtinos, ar jos tik sustiprina žmogaus ryšį su Dievu?

1. Malda – ne Dievui, o žmogui

Krikščioniškoji teologija teigia, kad Dievas, būdamas tobulas ir visagalis, neturi poreikio žmogaus maldų. Šv. Augustinas tai išreiškė sakydamas: „Dievas trokšta ne mūsų dovanų, o mūsų širdies.“ Malda šioje perspektyvoje yra žmogaus galimybė užmegzti santykį su Dievu, atrasti ramybę ir prasmę. Filosofas Sørenas Kierkegaardas maldą apibūdino kaip „grįžimą prie savęs prieš Dievą“ (America Magazine), pabrėždamas, kad ji keičia ne Dievą, o patį meldžiantįjį: „Malda nėra skirta paveikti Dievą, o keisti to, kuris meldžiasi, prigimtį.“

Teologiškai malda yra ne tik prašymas, bet ir pokalbis, kuriame žmogus klausosi ir tyli. Šv. Teresė Avilietė rašė–

: „Malda yra ne kas kita, kaip draugiškas pokalbis su Dievu, kuris mus myli.“ Ši perspektyva pabrėžia maldą kaip santykį, o ne pareigą.

Kritikai, ypač ateistai, šią idėją atmeta, teigdami, kad malda yra tik psichologinis mechanizmas. Ateistinis naturalizmas argumentuoja, kad moksliniai paaiškinimai padarė Dievo ir maldos efektyvumo idėjas nereikalingomis (Internet Encyclopedia of Philosophy). Pavyzdžiui, tyrimai, tokie kaip Benson (2006), parodė, kad aklas peticinis meldimasis neturi poveikio sveikatai, nors pats meldimasis gali turėti teigiamą psichologinį efektą meldžiančiajam. Ateistai, tokie kaip Richardas Dawkinsas, teigia, kad malda yra „psichologinis placebo efektas, neturintis realios galios.“

2. Kodėl pasninkas, celibatas, atsižadėjimai?

Religinės praktikos, tokios kaip pasninkas ar celibatas, dažnai kelia pasipriešinimą: kam Dievui reikia žmogaus kančios? Teologinis atsakymas yra paprastas: Dievui to nereikia. Šios praktikos skirtos žmogaus dvasiniam augimui. Šv. Bazilijus Didysis rašė: „Pasninkas nuima tai, kas pridengia mūsų širdį, ir leidžia pamatyti, kas esame iš tikrųjų.“ Pasninkas yra sąmoningas „ne“ kūnui, leidžiantis išgirsti sielos balsą, o celibatas – pasirinkimas, stiprinantis valią ir gebėjimą mylėti kitus.

Filosofiškai atsižadėjimai laikomi laisvės įrodymu: žmogus renkasi tai, kas sunku, siekdamas aukštesnio tikslo. Tačiau kritikai, tokie kaip Friedrichas Nietzsche, šias praktikas vadino „Dievo vardu pridengtu žmogaus silpnumu“, teigdami, kad jos gali būti naudojamos kaip valdžios ar kontrolės įrankiai. Ateistai taip pat klausia, ar tokios praktikos nėra savitikslės, neturinčios realios naudos, jei Dievas iš tiesų egzistuoja ir yra visagalis.

3. Ar neužtenka Dešimties Įsakymų?

Jei visi laikytųsi Dešimties Dievo Įsakymų, pasaulis būtų artimesnis idealui. Tačiau žmogaus prigimtis yra sudėtinga, ir žinojimas, kas teisinga, nereiškia gebėjimo to laikytis. Šv. Paulius Laiške romiečiams rašė: „Aš darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu“ (Rom 7, 15). Malda, pasninkas ir kitos dvasinės praktikos yra įrankiai, stiprinantys žmogaus „vidinį raumenį“, padedantys gyventi pagal Dievo valią.

Filosofiškai malda yra egzistencinis aktas, atsakas į būties paslaptį. Martin Heidegger pabrėžė žmogaus „mestiškumą“ (Geworfenheit), teigdamas, kad esame „įmesti“ į gyvenimą be pasirinkimo. Malda tampa bandymu rasti prasmę, sakant: „Aš nežinau, kodėl esu čia, bet žinau, kad esu ne vienas.“ Kritikai, tokie kaip Bertrand Russell, klausia: „Jei Dievas egzistuoja, Jis jau žino, ko mums reikia, tad kam malda?“ Jie teigia, kad moralė gali egzistuoti be religijos ar maldos, remiantis racionaliais principais.

4. Bažnyčios vaidmuo: valdžia ar tarnystė?

Skeptiškas klausimas apie Bažnyčios motyvus yra pagrįstas: ar malda nėra įrankis pritraukti žmones, pinigus ir valdžią? Bažnyčios istorijoje yra pavyzdžių, kai tikėjimas buvo išnaudojamas, kaip minėjo Nietzsche: „Žmogus dažnai naudoja Dievą kaip kaukę savo ambicijoms.“ Kryžiaus žygiai ar indulgencijų prekyba liudija žmogaus silpnumą, pridengtą Dievo vardu.

Tačiau Bažnyčia nėra tik institucija. Teologas Karlas Rahneris ją vadino „ligonine nusidėjėliams, o ne muziejumi šventiesiems“, pabrėždamas, kad jos kvietimas melstis yra raginimas neprarasti ryšio su transcendentiškuoju. Kritikai, ypač ateistai, teigia, kad Bažnyčia naudoja maldą kaip kontrolės priemonę, o ne kaip tikrą dvasinę praktiką, remdamiesi istoriniais piktnaudžiavimais.

5. Filosofiniai ir teologiniai maldos gynimai bei kritikos

Gynimai

Teologinis požiūris: Malda yra santykis su Dievu, kuriame žmogus ne tik prašo, bet ir klausosi. Šv. Teresė Avilietė pabrėžė: „Malda yra ne kas kita, kaip draugiškas pokalbis su Dievu, kuris mus myli.“ SLJ instituto teologai apibūdina maldą kaip „bendravimą su Dievu“, apimantį ne tik prašymus, bet ir pagyrimus, padėką bei tylą (SLJ Institute).

Filosofinis požiūris: Malda yra žmogaus atsakas į būties paslaptį. Raineris Maria Rilke rašė: „Malda yra ne prašymas, o klausymas – klausymas to, kas tyloje kalba.“ Filosofai, tokie kaip Kierkegaardas, mato maldą kaip būdą pripažinti savo ribotumą ir ieškoti ryšio su didesne realybe.

Psichologinis aspektas: Harvardo universiteto profesoriaus Herberto Bensono tyrimai rodo, kad reguliari malda ar meditacija mažina stresą, gerina emocinę būklę ir stiprina empatiją. Tai patvirtina, kad malda turi ne tik dvasinę, bet ir praktinę naudą.

Kritikos

Ateistinė perspektyva: Ateistai teigia, kad malda yra neveiksminga, nes moksliniai tyrimai, tokie kaip Benson (2006), nerado įrodymų, kad peticinė malda paveiktų sveikatą (Internet Encyclopedia of Philosophy). Richardas Dawkinsas maldą vadina „psichologiniu placebo efektu, neturinčiu realios galios.“

Filosofinė kritika: Jei Dievas yra visagalis ir visžinantis, malda atrodo nereikalinga. Bertrand Russell klausė: „Jei Dievas egzistuoja, Jis jau žino, ko mums reikia, tad kam malda?“ Stanfordo filosofijos enciklopedija pabrėžia, kad Dievo nekintamumas ir visagalybė kelia klausimų apie maldos efektyvumą (Stanford Encyclopedia).

Skeptikų požiūris: Malda dažnai laikoma institucinės religijos įrankiu, skirtu manipuliacijai. Nietzsche teigė, kad religinės praktikos, įskaitant maldą, gali būti naudojamos kaip „kaukė ambicijoms.“

6. Malda kaip egzistencinis ir dvasinis aktas

Filosofiškai malda yra atsakas į žmogaus egzistencinę būklę. Heideggerio „mestiškumo“ idėja rodo, kad žmogus, būdamas „įmestas“ į gyvenimą, ieško prasmės. Malda tampa aktu, kuriame žmogus sako: „Aš nežinau visko, bet tikiu, kad yra kažkas, kas žino.“ Tai nėra kapituliacija, o drąsa pripažinti savo ribotumą.

Teologiškai malda yra santykis su Dievu kaip Tėvu, kuris trokšta ne kančių, o žmogaus širdies. Šv. Jonas teigia: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8), todėl malda yra meilės atsakas, o ne pareiga. SLJ institute pabrėžiama, kad malda yra „karalienė patirčių“, stiprinanti tikinčiojo gyvenimą (SLJ Institute).

7. Ar malda keičia žmogų?

Malda ne automatiškai daro žmogų geresnį, tačiau tikroji malda, kylanti iš širdies, keičia. Ji moko nuolankumo, kantrybės ir atjautos, primindama, kad žmogus nėra visatos centras. Psichologiniai tyrimai patvirtina, kad malda mažina stresą ir gerina emocinę būklę, tačiau jos poveikis yra ne tik biologinis, bet ir dvasinis, leidžiantis žmogui išeiti iš savo ego ribų.

Kritikai teigia, kad maldos poveikis yra tik psichologinis, o ne dieviškas. Pavyzdžiui, ateistai pabrėžia, kad empiriniai tyrimai neranda įrodymų, jog malda keistų išorinius įvykius, todėl jos nauda apsiriboja subjektyvia patirtimi.

8. Citatos iš šalininkų ir kritikų

9. Pabaigai

Malda nėra Dievo reikalavimas, o žmogaus privilegija. Ji nėra kančia ar bausmė, o kvietimas atrasti prasmę, ramybę ir santykį. Kritikai teigia, kad malda yra neveiksminga ar net kenksminga, remdamiesi moksliniais tyrimais ir istoriniais piktnaudžiavimais. Tačiau šalininkai mato joje gilią žmogaus prigties išraišką ir ryšį su transcendentiškuoju. Kaip rašė Raineris Maria Rilke: „Malda yra ne prašymas, o klausymas – klausymas to, kas tyloje kalba.“ Malda lieka tyra, kai yra nuoširdi, ir tampa veidrodžiu, kuriame žmogus mato save tokį, koks yra, ir kartu regi, kuo gali tapti.