Jėzaus nukryžiavimas – tai vienas iš labiausiai žinomų įvykių visame pasaulyje. Milijonai žmonių žino, kad Jėzus mirė ant kryžiaus, bet ne visi supranta – kodėl būtent taip? ką Jis tokio padarė? kodėl negalėjo būti tiesiog nubaustas, uždarytas į kalėjimą ar ištremtas? Ir apskritai – koks buvo tikslas? Ar tai nebuvo per žiauru?
Pradėkime nuo fakto: Jėzus nebuvo nukryžiuotas dėl nusikaltimo, kaip kad žmogžudys ar plėšikas. Jis nepadarė nieko blogo nei pagal žydų Įstatymą, nei pagal romėnų teisę. Tačiau Jo gyvenimas, žodžiai ir veiksmai tiek stipriai sukrėtė žmones, kad kai kuriems tai tapo pavojumi – tiek religinei valdžiai, tiek politinei sistemai.
Ką Jėzus darė, dėl ko Jis atsidūrė pavojuje?
Jėzus pradėjo viešąją veiklą apie 30-ies metų, o tai truko apie trejus metus. Per šį laiką Jis:
– mokė apie Dievo karalystę – ne kaip apie politinę imperiją, bet kaip apie dvasinę tikrovę, kurioje pirmieji tampa paskutiniais, o silpni – iškeliami;
– kritikavo religinius vadovus – fariziejus, Rašto aiškintojus, vadino juos veidmainiais, smerkė jų tuščią išorinį pamaldumą;
– darė stebuklus, gydė, atleido nuodėmes – o tai kai kas laikė Dievo vietos užėmimu;
– atsisakė paklusti religinėms taisyklėms ten, kur jos trukdė meilei ir gailestingumui;
– buvo pripažįstamas Mesiju, netgi įžengė į Jeruzalę tarsi karalius ant asilo, o tai žydams buvo tiesioginis politinis pareiškimas.
Vadinasi, Jėzus peržengė ribas: ne tik gydė ar mokė, bet kėlė grėsmę visai sistemai – tiek religinei valdžiai, kuri bijojo netekti įtakos, tiek romėnams, kuriems bet koks masių judėjimas atrodė potenciali grėsmė sukilimui.
Kodėl Jėzus nebuvo tiesiog nubaustas ar uždarytas?
Tuo metu Izraelis buvo okupuotas Romos imperijos, o religinė žydų taryba (Sanhedrinas) neturėjo teisės skirti mirties bausmės – tik romėnai galėjo tai padaryti. Tad jie apkaltino Jėzų ne vien religiniais, bet politiniais dalykais – tarsi Jis būtų pavojingas karalius, galintis sukelti maištą.
Religiniai vadovai sakė: „Mes turime Įstatymą, ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes pasidarė Dievo Sūnumi“ (Jn 19,7).
Pilotas, romėnų valdytojas, iš pradžių nematė pagrindo jį žudyti, bet spaudžiamas minių ir norėdamas išvengti riaušių, atiduoda Jėzų nukryžiavimui – kaip „karalių“, kuris maištauja prieš Cezarį.
Nukryžiavimas buvo žiauriausia tuo metu taikyta bausmė, skirta vergams, sukilėliams ir tiems, kurie kėlė grėsmę valdžiai.
Bet koks šios mirties tikslas?
Krikščionys tiki, kad Jėzus ne šiaip tapo auka, bet savo noru priėmė kryžių kaip išganymo kelią. Jo mirtis buvo Dievo atsakas į žmonijos nuodėmę – ne bausmė, o auka už pasaulį, meilės iki galo ženklas. Jis ne tik mokė apie atleidimą, bet pats atleido žudikams nuo kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23,34).
Jo kraujas nebuvo išlietas dėl kaltės, o dėl mūsų – kad kiekvienas, kuris tiki Juo, būtų išgelbėtas. Būtent todėl krikščionybėje kryžius – ne tik kankinimo įrankis, bet vilties ženklas.
Jėzus buvo nukryžiuotas ne todėl, kad buvo nusikaltėlis, bet todėl, kad Jo tiesa ir meilė tapo per stipri sistemai, kuri rėmėsi baime, kontrole ir veidmainyste. Jis atėjo ne kovoti, o gelbėti. Ne teisti, o atleisti. Ir kaip tik todėl – Jis buvo pašalintas.
Bet ta mirtis nebuvo galas. Trečią dieną Jėzus prisikėlė – ir taip kryžius, kuris turėjo būti žeminimo simbolis, tapo išganymo kelio pradžia.