Žmogaus sielos svoris – tai metafizinė, ne mokslinė sąvoka, įkvėpė 1907 m. amerikiečių gydytojas Dunkanas Makdouglas (angl. Duncan MacDougall) eksperimento metu. Makdouglas svėrė mirštančių pacientų kūnus prieš ir po mirties, siekdamas išsiaiškinti, ar siela turi masę ir ar jos „išėjimą“ būtų galima fiziškai užfiksuoti. Eksperimento rezultatai, kuriuos daugelis mokslininkų vėliau sukritikavo dėl metodologijos trūkumų, parodė, kad po mirties kūno masė sumažėdavo maždaug 21 gramu. Nors mokslinėje bendruomenėje šis tyrimas nėra laikomas pagrįstu, ši idėja įsiskverbė į populiariąją kultūrą, tapdama poetiška metafora žmogaus dvasinei esybei apibūdinti.
Siela ir kvapas yra glaudžiai susiję simboliai. Kvapas, kaip ir siela, nematerialus, tačiau nepaprastai stipriai veikia mūsų prisiminimus, emocijas ir suvokimą. Pavyzdžiui, kvapas gali mus nukelti į praeitį, iškelti užmirštas akimirkas ar žmones, sužadinti ilgesį ir dvasinį susimąstymą. Tai patvirtina ir psichologiniai tyrimai, rodantys, kad uoslė yra stipriausiai su emocijomis ir atmintimi susijęs pojūtis.
Galima teigti, kad žmogaus sielos “svoris” yra ne fizinė masė, bet dvasinis atspaudas pasaulyje – prisiminimai, įspūdžiai, poveikis kitiems ir emocinė energija. Kaip kvapas, siela yra nematoma, bet giliai jaučiama. Senovinėse tradicijose dūmai ir kvapai dažnai simbolizuodavo sielos kelionę – nuo smilkalų naudojimo maldoje iki ritualų, kuriais pagerbiami mirusieji.
Sielos metaforiniai 21 gramas galėtų būti suvokti kaip mūsų vidinio gyvenimo aromatas – unikalus derinys prisiminimų, vertybių ir patirčių. Tai mūsų gyvenimo esmė, kuri lieka po mūsų kaip nematomas, bet neišnykstantis atspaudas.
Įdomu tai, kad ši 21 gramo idėja neretai pasitelkiama ir mene, kine, literatūroje – ne kaip biologinis faktas, bet kaip simbolis to, kas mumyse yra svarbiausia, kas nepasveriama svarstyklėmis, bet palieka įspaudą kituose. Tai, kas neišnyksta kartu su kūnu. Toks požiūris leidžia žmogų suvokti ne vien kaip fizinę būtybę, bet kaip dvasingą, tarpusavio ryšiais grįstą esybę, kurios gyvenimo „svorį“ matuojame atminimais, įkvėpimu ir širdyse paliktais pėdsakais.
Ar siela turi masę – galbūt niekada ir nesužinosime. Tačiau šiame klausime slypi žmogiškoji viltis, kad egzistuoja kažkas daugiau nei tik biologija. Tai ieškojimas prasmės, troškimas suvokti savo vietą pasaulyje ir ryšį su kitais. O galbūt tie nematomi 21 gramas – tai ne sielos svoris, bet tikėjimo, meilės ir atminties matas, kurio nereikia įrodyti skaičiais, kad jis būtų tikras.
Po Dunkano Makdouglo eksperimento 1907 m., idėja apie sielą kaip kažką materialaus – turinčio svorį, formą ar matmenis – sudomino ne vieną tyrinėtoją, nors dauguma bandymų laikomi pseudomokslu. Vis dėlto, žmonių troškimas fiziškai pagrįsti nematomą žmogaus esmę buvo stiprus, ir kai kurie ieškojo sielos „įrodymų“ ne tik per svėrimą, bet ir per kitus metodus.
Vėlesni bandymai sverti sielą
Nė vienas vėliau atliktas eksperimentas nepakartojo Makdouglo rezultatų su tokia pačia išvada. Kai kurie skeptikai bandė atkartoti jo metodiką, bet nesugebėjo patvirtinti 21 gramo skirtumo. Daugelis specialistų kritikavo Makdouglo svėrimo eksperimentus dėl per mažos imties (vos 6 pacientai), prastos įrangos ir to meto mokslo trūkumų. Be to, daugelis veiksnių, pavyzdžiui, skysčių garavimas ar kvėpavimo sustojimas, galėjo lemti svorio pokyčius, visiškai nesusijusius su siela.
Bandymai ieškoti „sielos energijos“
XX a. buvo ir kitų bandymų aptikti sielą ne per svorį, o per energetinius reiškinius. Kai kurie tyrinėtojai naudojo šiluminius jutiklius, tikėdamiesi užfiksuoti keistą energijos „išsiliejimą“ mirties akimirką. Taip pat buvo tirtas elektromagnetinis laukas aplink kūną, tačiau rezultatai buvo arba neaiškūs, arba nepagrįsti objektyviais duomenimis.
Kirliano fotografija
20 a. viduryje populiarumo sulaukė vadinamoji Kirliano fotografija – metodas, kai objektai fotografuojami aukštos įtampos elektriniame lauke, sukuriant aureolės (aurų) efektą. Kai kurie entuziastai tikėjo, kad tai įrodo žmogaus dvasinę ar energetinę esmę, mat matomi spalvoti spinduliai esą rodė „sielos buvimą“. Tačiau mokslininkai įrodė, kad tai tiesiog drėgmės, temperatūros ir elektrinės aplinkos rezultatas, neturintis nieko bendro su žmogaus dvasiniu pasauliu.
Sielos vieta smegenyse?
Kai kurie neurologai ir filosofai bandė „sielą“ perkelti į sąmonės sąvoką – jie ne ieškojo fizinio jos svorio, bet svarstė, ar sąmonė gali egzistuoti nepriklausomai nuo smegenų. Šiuolaikinėje neurobiologijoje sąmonė laikoma smegenų funkcija, tačiau egzistuoja teorijų, teigiančių, kad sąmonė yra daugiau nei tik neuronų veikla. Tokie tyrimai artimesni filosofijai ir teologijai nei eksperimentiniam mokslui, bet parodo, kad ieškojimai vis dar tęsiasi.
Informacijos svoris
Neretai svarstoma, ar informacija turi fizinį svorį – pavyzdžiui, ar flash atmintinė, į kurią įrašyta daug duomenų, tampa sunkesnė. Teoriškai įkrautos elektroninės ląstelės turi menkutį papildomą krūvį, bet realiai svorio pokytis yra toks mažas (trilijonines trilijoninės kilogramo dalis), kad jo neįmanoma pamatuoti net pačiais jautriausiais prietaisais. Tai parodo, jog informacija, kaip ir siela, nėra medžiaga – ji neturi apčiuopiamo svorio, bet vis tiek daro didžiulį poveikį.
Daugelis religijų tiki sielos egzistavimu, tačiau jos svorio matavimas yra už mokslo ribų. Krikščionybėje siela apibūdinama kaip nemirtinga dvasinė esybė, kurią Dievas įkvepia į žmogų. Ji nėra fizinė, tad jos svorio negalima išmatuoti jokiais fiziniais prietaisais. Šventoji Raštas kalba apie sielos amžinybę ir jos kelionę po mirties, bet ne apie jos masę. Panašiai ir islame, siela (ruh) yra dieviška dovana, gyvybės esmė, bet ne fizinis objektas. Koranas aprašo sielos kelionę po mirties, teismą ir galutinį likimą, tačiau nesuteikia jokios informacijos apie jos svorį.Įdomu tai, kad kai kurios religinės tradicijos apibūdina sielą kaip šviesą ar ugnį, o ne kaip kažką apčiuopiamo. Tokiu atveju klausimas apie sielos svorį tampa visiškai beprasmis. Mintis apie sielos svorį, kaip MacDougallo eksperimente, dažniau yra metafora, atspindinti žmogaus dvasinės esybės svarbą ir nepaprastą vertę. Galbūt sielos „svoris“ yra matuojamas ne gramais, o jos poveikiu pasauliui, jos meile, gerumu ir tikėjimu. Juk Jėzus sakė: „Kas išgelbės savo gyvybę, tas ją praras; bet kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją ras.“ (Mato 16:25) Šiame kontekste sielos „svoris“ yra jos dvasinė stiprybė ir jos ryšys su Dievu. Taigi, sielos svorio klausimas lieka filosofinis ir teologinis iššūkis, o ne mokslinė problema.