Šv. Benediktas iš Nursijos savo Regula Benedicti pradžioje pateikia keturias vienuolių rūšis. Tai ne tik jų gyvenimo būdo aprašymas, bet ir dvasinės brandos vertinimas. Benediktas siekia parodyti, kodėl cenobitų kelias yra tinkamiausias, bet taip pat pripažįsta, kad vienuolinio gyvenimo formų įvairovė susiformavo dėl žmonių skirtingų pašaukimų ir būdų siekti Dievo.
Cenobitai (coenobitae)
Cenobitai gyvena bendruomenėje, vadovaujami abato. Jų kasdienybė grindžiama malda, darbu ir paklusnumu vienuolyno taisyklėms. Benediktas juos laiko brandžiausiais ir tinkamiausiais vienuoliais, nes jie mokosi ne tik asmeninės dorybės, bet ir broliškos meilės bei bendruomeninės atsakomybės. Cenobitai kartu meldžiasi, dirba fizinius darbus, rūpinasi vienas kitu ir laikosi aiškios drausmės.
Anachoretai (eremitae)
Anachoretai, arba atsiskyrėliai, pasirenka visiškai vienišą gyvenimą po daugelio metų praleistų bendruomenėje. Tik brandūs vienuoliai, išmokę paklusnumo ir dvasinės drausmės, gali pereiti prie tokio gyvenimo. Atsiskyrėlis atsisako ne tik pasaulio, bet net ir brolių draugijos, kad galėtų visą dėmesį skirti maldai ir dvasiniam apmąstymui.
Sarakostai (sarabaitae)
Sarakostai gyvena savarankiškai, nepriklausydami vienuolynams ir nesilaikydami aiškių taisyklių. Benediktas juos griežtai kritikuoja. Jų gyvenimas dažnai pagrįstas asmeniniais patogumais ir laisvėmis, o ne nuoseklia dvasine disciplina. Sarakostai dažnai vengia paklusnumo ir atsakomybės, todėl jų dvasinis kelias laikomas pavojingu.
Girovagai (gyrovagi)
Girovagai – klajokliai, kurie nuolat keičia gyvenamąją vietą, prisidengdami pamaldumu. Benediktas sako, kad jie vengia bet kokios tvarkos ir atsakomybės. Tokie vienuoliai nesusikuria pastovaus ryšio su bendruomene, o jų tariamas dvasinis gyvenimas dažnai būna paviršutiniškas ir nepastovus.
Visos keturios grupės siekia vieno tikslo – artumo Dievui. Tačiau skiriasi jų būdas to siekti. Cenobitai ir anachoretai laikosi dvasinės drausmės, paklusnumo ir maldos tvarkos, tuo tarpu sarakostai ir girovagai dažnai renkasi asmeninį patogumą ir vengia atsakomybės. Cenobitai pabrėžia bendruomenės svarbą, anachoretai – vienatvės galią, o kitos dvi grupės, Benedikto požiūriu, parodo vienuolinio gyvenimo pavojus, kai trūksta brandos ir ištikimybės.
Benediktas atpažino, kad vienuolinio gyvenimo formos vystėsi natūraliai dėl skirtingų žmonių charakterių, gyvenimo sąlygų ir dvasinių pašaukimų. Ne visi yra pašaukti gyventi bendruomenėje ar visiškoje vienatvėje. Tačiau jis aiškiai įspėjo, kad be drausmės ir atsakomybės vienuolinis gyvenimas praranda savo esmę. Todėl cenobitų gyvenimo būdas buvo pasiūlytas kaip tinkamiausias daugumai pašauktųjų.