Kemošas (Chemosh) yra viena ryškiausių dievybių, paminėtų Senajame Testamente, buvęs galingu nacionaliniu Moabo karalystės dievu. Jo istorija yra klasikinis pavyzdys, kaip vienos tautos gerbiamas globėjas ir karo dievas, per kitos tautos religinę ir politinę prizmę, palaipsniui virsta demoniška figūra, pasmerkta kaip žiaurumo ir stabmeldystės įsikūnijimas. Kemošas buvo ne tik dievas – moabitams jis buvo jų tapatybės, suverenumo ir karinės galios garantas.
Pagrindinis šaltinis, kuriame Kemošas vaizduojamas išskirtinai neigiamai, yra Biblija. Čia jis nuolat pristatomas kaip „Moabo bjaurybė“, pagoniškas stabas, kurio garbinimas yra didžiausia nuodėmė ir išdavystė prieš Izraelio Dievą Jahvę. Vienas iš labiausiai smerkiančių epizodų yra aprašytas Pirmojoje Karalių knygoje, kurioje pasakojama apie karaliaus Saliamono nuopolį. Nors Saliamonas buvo apdovanotas išmintimi, savo senatvėje, paveiktas svetimšalių žmonų, jis pastatė aukas jų dievams. Kaip rašoma 1 Karalių 11:7: „Tuo metu Saliamonas pastatė aukštumą Kemošui, Moabo bjaurybei, ant kalno, esančio į rytus nuo Jeruzalės“. Šis veiksmas Biblijos autorių yra traktuojamas kaip lūžio taškas, lėmęs karalystės susiskaldymą po Saliamono mirties. Kemošas čia yra ne šiaip svetimas dievas, o aktyvi jėga, vedanti Izraelį į pražūtį.
Pati šiurpiausia asociacija, lėmusi galutinį Kemošo demonizavimą, yra jo sąsaja su vaikų aukojimu. Nors Biblija tiesiogiai nepriskiria šios praktikos Kemošo kultui taip aiškiai, kaip Molochui, Antrojoje Karalių knygoje (3 skyrius) aprašomas dramatiškas įvykis. Izraelio ir Judo karaliams apsupus Moabo karalystę, Moabo karalius, matydamas beviltišką padėtį, griebėsi kraštutinės priemonės: „Tada jis paėmė savo pirmagimį sūnų, kuris turėjo karaliauti po jo, ir paaukojo jį kaip deginamąją auką ant miesto sienos.“ Po šio siaubingo akto tekstas mįslingai teigia, kad „kilo didelis pyktis prieš Izraelį, ir jie atsitraukė nuo jo ir grįžo į savo kraštą.“ Nors nepasakyta, kad auka buvo skirta Kemošui, kaip nacionaliniam dievui, tai yra numanoma. Šis pasakojimas įtvirtino Kemošo, kaip kraujo ištroškusio dievo, reikalaujančio pačios baisiausios aukos, įvaizdį.
Tačiau, kad suprastume tikrąją Kemošo reikšmę moabitams, turime pažvelgti ne tik į Bibliją, bet ir į archeologinius radinius. Svarbiausias iš jų yra vadinamoji Mešos stela (arba Moabitų akmuo), datuojama IX a. pr. Kr. Šiame akmeniniame paminkle, kurį pastatė Moabo karalius Meša, aprašoma jo pergalė prieš Izraelį. Tekstas yra parašytas iš moabitų perspektyvos, ir čia Kemošas yra ne demonas, o didvyriškas ir aktyvus dievas. Meša teigia, kad Izraelis buvo užėmęs Moabo žemes, nes „Kemošas buvo piktas ant savo krašto“. Tačiau vėliau dievas parodė malonę. Stele rašoma: „Ir Kemošas tarė man: ‘Eik, atimk Nebą iš Izraelio’.“ Meša paklūsta, užima miestą ir, vykdydamas religinę praktiką, vadinamą herem (visiško sunaikinimo), išžudo visus septynis tūkstančius gyventojų, „nes aš paskyriau juos sunaikinti Aštar-Kemošui“ (dievybės vardo variantas). Šis tekstas atskleidžia, kad moabitams Kemošas buvo dievas, kuris vadovauja mūšiuose, reikalauja absoliučios ištikimybės ir dovanoja pergales.
Perėjimas nuo nacionalinio dievo prie velnio įvyko vėlesnėje krikščioniškojoje tradicijoje, kuri sistemingai demonizavo visus pagoniškus dievus, ypač tuos, kurie buvo minimi Biblijoje kaip Izraelio priešai. Kemošas, su savo tamsia reputacija, buvo idealus kandidatas. Nors jis nepateko į pačią populiariausią demonų hierarchiją taip, kaip Astarotė ar Baalzebubas, jo vardas išliko kaip blogio simbolis. Garsiojoje Johno Miltono poemoje „Prarastas rojus“ Kemošas yra minimas tarp puolusiu angelų, kurie kartu su Šėtonu sukilo prieš Dievą. Miltonas jį aprašo kaip „Moabo bjaurybę… kuris savo orgijomis viliojo Izraelį dykumoje, kad šis darytų nuodėmes“.
Kemošo istorija yra dualistinė. Iš vienos pusės, jis buvo gerbiamas ir mylimas nacionalinis dievas, savo tautos gynėjas ir pergalės šaltinis, kaip liudija Mešos stela. Iš kitos pusės, per savo priešininkų – senovės izraelitų – akis, jis tapo žiauriu, kraujo reikalaujančiu stabu, kurio kultas buvo didžiausios moralinės ir religinės degradacijos ženklas. Būtent pastarasis, biblinis, naratyvas nulėmė jo likimą Vakarų kultūroje, paversdamas jį iš tautos dievo į vieną iš pragaro demonų kataloge esančių vardų.