Keltų mitologija buvo glaudžiai susijusi su gamta, karo narsa ir pomirtiniu gyvenimu. Šie dievai atsirado geležies amžiuje (apie 800–400 m. pr. Kr.), o jų kultas klestėjo iki romėnų užkariavimų. Skirtingai nei graikų ar romėnų dievai, keltų dievybės dažnai buvo susietos su konkrečiomis vietovėmis – upėmis, miškais ar kalnais – ir buvo garbinamos lokaliai, neturėdamos vieningo panteono.
Keltų dievai buvo skirstomi į įvairias grupes: kariniai dievai (kaip Taranis – griausmo ir karo dievas), gamtos dievybės (kaip Epona – arklių deivė) ir pomirtinio pasaulio valdovai (kaip Cernunas – ragųotas gamtos dievas). Jie buvo vaizduojami su simboliniais atributais – ragais, ginklais ar gyvūnais, o jų kultas dažnai buvo susijęs su druidų praktikomis.
Garbinimo būdai buvo įvairūs: nuo paprastų aukų (vyno, grūdų) iki retesnių žmonių aukojimų (kaip liudija archeologiniai radiniai). Svarbiausios šventės buvo susijusios su gamtos ciklais – Samhain (žiemos pradžia, kai sienos tarp pasaulio ir pomirtinio karalystės plonėjo) arba Beltane (vasaros atėjimas).
Keltų dievai buvo reikalingi kovotojams (kovos laimėjimui), žemdirbiams (derlingumui) ir gydytojams (išgijimui). Jų įtaka išplito po visą Europą – nuo Britanijos iki Galijos (dab. Prancūzija) ir net Balkanų. Romėnų užkariavimai ir krikščionybė išstūmė šiuos tikėjimus, tačiau kai kurie dievai buvo asimiliuoti (kaip Epona, kurią romėnai perėmė) arba išliko vietos legendose.
Įdomiausia tai, kad keltų dievai dažnai buvo dvipoliai – vienu metu galingi ir švelnūs, kaip Brigita (ugniestiebių ir gydymo deivė). Be to, jie retai vaizduoti žmoniškai – dažniau kaip abstrakčios jėgos ar mistiniai gyvūnai. Ši mitologija nepaliko parašytų šaltinių, todėl žinoma tik iš romėnų užrašų, viduramžių legendų ir archeologinių radinių – kas suteikia jai paslaptingumo ir vilioja tyrėjus iki šiol.
Keltų dievai
Ainė (Áine) – meilės, vasaros ir saulės deivė, dažnai vaizduojama kaip švytinti moteris ant kalvos. Ji gali mylėti žmogų, bet už nepagarbą baudžia be gailesčio. Ainė – tai šviesa, kuri glosto ir degina.
Airmidas (Airmid) – gydymo ir žolynų deivė, gydytojo Dian Kekt dukra. Jos ašaros atgaivino visus pasaulio augalus, bet brolis Goibniu juos išbarstė. Airmidas – tai atmintis apie prarastą vaistą.
Baloras (Balor) – milžinas su pragaištinga akimi, kurios žvilgsnis naikina gyvybę. Jis – tamsos ir naikinimo jėga, senasis chaoso valdovas. Baloras – tai akis, kurią reikia užverti, kad pasaulis tęstųsi.
Banba (Banba) – viena iš trijų airių žemės deivių, kartu su Ériu ir Fodla. Kai atvyko pirmieji užkariautojai, ji paprašė, kad Airija neštų jos vardą. Banba – tai žemė, kurią saugo vardo garbė.
Belenas (Belenus) – šviesos, gydymo ir atsinaujinimo dievas, garbinamas galų žemėse. Jo vardu pavadinta šventė Beltainas – ugnies šuolio laikas. Belenas – tai ugnis, per kurią pereina gyvuliai ir sielos.
Bresas (Bres) – pusiau fomorų, pusiau dievų kilmės valdovas, kurio valdymas sukėlė nepasitenkinimą. Jis nesuprato poezijos, negerbė svečių, pamiršo pasidalijimą. Bresas – tai tuščia galia, netekusi sakralumo.
Camulos (Camulos) – karo dievas, kurio vardas išlikęs galų vietovėse ir romėnų įrašuose. Jis neturi legendų, bet jo vardas virš miestų – kaip ginklo šešėlis. Camulos – tai tylus skydas virš piliakalnio.
Cliodna (Clíodhna) – jūrų deivė ir meilės fėja, kartais vadinama trijų bangų valdove. Ji gali įsimylėti žmogų, bet jūra visada pasiima atgal. Cliodna – tai banga, kuri nešioja žodžius ir mirusius.
Ériu (Ériu) – Airijos vardo kilmė, pati žemės dvasia. Ji ne paprašo, o reikalauja būti prisiminta visada. Ériu – tai tauta, kalba ir kraujas vienu vardu.
susas (Esus) – tamsus ir paslaptingas dievas, minimas kartu su Tautatu ir Taraniu. Jam buvo aukojama kertant medį ar prie vandens. Esusas – tai auka, įrėžta į kamieną.
Etain (Étain) – fėja ir deivė, kurios grožis sukelia pavydą, pavertimą ir atgimimą. Ji buvo paukštė, vandens lašas, moteris – viskas iš meilės. Etain – tai grožis, kuris išlieka, nors pasaulis jį traiško.
Fodla (Fódla) – viena iš trijų Airijos deivių, sesuo Ériu ir Banbos. Jos vardas – poetiškas Airijos sinonimas. Fodla – tai vardas, kuriuo žemė kvėpuoja sapnuose.
Goibniu (Goibniu) – dieviškasis kalvis, gaminantis ginklus, kurie niekada neprašauna. Jo gėrimas gydo, o jo rankos tveria tvarką. Goibniu – tai plaktukas, kuris kuria ir gydo vienu mostu.
Granusas (Grannus) – sveikatos ir šiltųjų šaltinių dievas, garbinamas galų ir romėnų. Jo vardas buvo sakomas prie gydančio vandens. Granusas – tai šiluma, kuri ateina per odą į kaulus.
Lenus (Lenus) – karo ir gydymo dievas, saugojęs belgiškus keltus. Jo šventovėse melsdavosi sužeistieji. Lenus – tai karių ramstis, kai baigiasi jėga.
Liras (Lir) – jūrų dievas, vandenų tėvas, dažnai maišomas su Manananu. Jo vaikai – gulbės, pavirtę ilgame liūdesyje. Liras – tai vandenų tėvystė, kurią užlieja sielvartas.
Lleu (Lleu) – Velso herojinis dievas, labai artimas Lughui, bet su savo likimu. Jis gimė iš apgaulės, augo uždraustas, bet tapo šviesos vyru. Lleu – tai šviesa, kuri išlenda per draudimą.
Lugas (Lugh) – visų menų, karo, išminties ir šviesos dievas, vadinamas „ilgarankiu“. Jo lankas taiklus, jo žodis aiškus, jo ranka kuria karalystes. Lugas – tai tas, kuris moka viską.
Mača (Macha) – deivė, susijusi su karu, gimdymu ir žeme. Ji bėgo lenktynes nėščia, buvo pažeminta, o paskui prakeikė vyrus. Macha – tai kraujas, kuris teka tiek iš žaizdos, tiek iš įsčių.
Manananas (Manannán) – jūros ir kitų pasaulių valdovas, keliautojas su magišku apsiaustu ir laivu. Jis žino ribas tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Manananas – tai rūkas, kuris atveria salas, kai laikas ateina.
Maponas (Maponus) – jaunystės, muzikos ir poezijos dievas, dažnai siejamas su Apolonu. Jis neša šviesą per dainą. Maponas – tai balsas, kuris atgyja su pavasariu.
Medbas (Medb) – karalienė, karo ir seksualumo valdovė, kuri valdė Connachtą. Jos valia – galingesnė už kardo jėgą. Mebhas – tai troškimas, kuris neatsiprašo.
Morrigan (Morrígan) – karo, mirties ir likimo deivė, dažnai pasirodanti kaip varna. Ji įkvėpia, gąsdina, laimina ar prakeikia kovotojus. Morrigan – tai kraujas ant ginklo ašmenų, dar prieš mūšį.
Nemainas (Nemain) – viena iš trijų karo deivių kartu su Morrigan ir Macha. Jos vardas reiškia chaosą ir siaubą mūšio lauke. Nemainas – tai riksmas, kuris sutrauko kovotojo širdį.
Nodensas (Nodens) – gydymo, jūros ir medžioklės dievas, kartais lyginamas su romėnų Marsu ar Eskulapu. Jo šventovės statytos prie vandens. Nodensas – tai gaudantis ir gydantis vienu mostu.
Nuada (Nuadha) – Tuatha Dé Danann karalius, turėjęs sidabrinę ranką po prarastos kovoj. Jo valdymas – teisingas, bet pažymėtas kūno žyme. Nuada – tai karalius, kuris valdo nepaisydamas žaizdos.
Ogma (Ogmios) – jėgos ir kalbos dievas, išradęs raštą. Jis jungia raumenis ir protą, žodį ir galią. Ogma – tai iškalba, kuri riša grandinėmis kaip kūjis.
Ogmas (Ogma) – alternatyvi to paties dievo vardo forma, dažnai painiojama, bet reiškianti tą pačią jėgą. Tai tas pats dievas su dviem vardais, kaip diena ir vakaras. Ogmas – tai kitas Ogma veidas.
Rosmerta (Rosmerta) – vaisingumo ir gausos deivė, dažnai vaizduojama su ragu ar indu. Ji maitina, dalija, stiprina. Rosmerta – tai motina, kuri neprašo – tik duoda.
Sirona (Sirona) – sveikatos ir gydymo deivė, garbinama prie šaltinių, dažnai su gyvatėmis ir dubenimis rankose. Jos vardas siejasi su žvaigždėmis. Sirona – tai vanduo, kuris teka iš vidaus.
Sucelus (Sucellus) – derliaus, gyvybės ir net mirties dievas, su dideliu plaktuku rankoje. Jo smūgis ne naikina, o pažadina. Sucelus – tai ūkininkas ir laidojantis, tame pačiame kūne.
Taranis (Taranis) – griaustinio ir dangaus dievas, lydimas rato ir žaibo. Jam degdavo aukurai, dažnai su krauju. Taranis – tai dundėjimas, kuris neatsiklausia.
Teutatas (Teutates) – tautos ir karių globėjas, kartais reikalaujantis kraujo aukų. Jo vardas reiškia „genties tėvą“. Teutatas – tai priešo šauksmas tavo sapne.
Tlachtga (Tlachtga) – galinga žynė ir deivė, kurios vardu pavadinta viena didžiųjų airių ugnies kalvų. Jos gimimas susijęs su skausmu, bet ir šviesos atėjimu. Tlachtga – tai ugnis, kurią įžiebia kančia.