Katonas Jaunesnysis, kurio originalus vardas yra Marcus Porcius Cato Uticensis (Markas Porcijus Katonas Utikietis), o angliškai Cato the Younger, yra viena ryškiausių ir tragiškiausių vėlyvosios Romos respublikos asmenybių. Jis tapo pagrindiniu herojumi ir dorybės simboliu daugelio antikinių autorių kūriniuose, todėl kalbėti apie jį – tai kalbėti apie veikalus, kurie įamžino jo legendą. Svarbiausi autoriai, „parašę“ Katono portretą, yra graikų biografas Plutarchas (Plutarch) ir romėnų filosofas Seneka Jaunesnysis (Seneca the Younger).
Svarbiausi veikalai, kuriuose aprašomas Katonas, neturi vieno bendro pavadinimo, tačiau žymiausias iš jų yra Plutarcho parašyta biografija, kurios pavadinimai yra: originalo (graikų) – Βίος Κάτωνος (Bios Katōnos), lotyniškai – Vita Catonis Minoris, lietuviškai – Katono Jaunesniojo gyvenimas, angliškai – Life of Cato the Younger. Šis ir kiti Katoną šlovinantys tekstai, pavyzdžiui, Senekos filosofiniai dialogai (tokie kaip Apie Apvaizdą – De Providentia), buvo parašyti I–II amžiuje po Kr., praėjus nemažai laiko po paties Katono mirties.
Šiuose kūriniuose rašoma apie nepaprastą Katono asmenybę ir jo gyvenimą, kuris buvo skirtas Romos respublikos idealų gynybai. Katonas vaizduojamas kaip bekompromisis stoikas, griežtų pažiūrų, nepaperkamas ir nepalenkiamas politikas, gyvenęs asketiškai ir paniekinęs prabangą tuo metu, kai Romos elitas skendo korupcijoje ir ištvirkime. Jis buvo pagrindinis ir aršiausias Julijaus Cezario politinis priešininkas, matęs jame grėsmę respublikos laisvei. Pasakojama apie jo politinę kovą, dalyvavimą pilietiniame kare Cezario priešininkų pusėje ir, svarbiausia, apie jo didingą ir tragišką mirtį. Po pralaimėjimo Utikos mieste (Šiaurės Afrikoje), nenorėdamas pasiduoti Cezario malonei ir taip pripažinti jo pergalės, Katonas nusižudė. Šis jo poelgis – ramus, apgalvotas, atliktas perskaičius Platono dialogą apie sielos nemirtingumą – antikiniams autoriams tapo aukščiausiu filosofinės ir politinės laisvės aktu.
Katono istorija yra nepaprastai svarbi, nes jis tapo ultimatyviu stoikų išminčiaus ir respublikoniškos dorybės simboliu. Jo asmenybė įkūnijo principingumą, moralinį tvirtumą ir pasipriešinimą tironijai. Senekai ir kitiems stoikams jis buvo realus pavyzdys žmogaus, kuris gyvena pagal filosofijos principus ir kurio vidinės laisvės negali palaužti jokie išoriniai pralaimėjimai ar net mirtis. Vėlesniais amžiais, ypač Apšvietos epochoje, Katonas tapo laisvės kankinio ir respublikos gynėjo idealu, įkvėpusiu daugelį Europos ir Amerikos mąstytojų bei politikų, įskaitant JAV tėvus-įkūrėjus. Jo legenda yra amžinas pasakojimas apie asmens moralinės laikysenos svarbą tironijos akivaizdoje.