Žemės tuštumo teorija (angl. Hollow Earth) yra viena seniausių ir įdomiausių pseudomokslinių idėjų, teigianti, kad mūsų planeta nėra visiškai kieta, kaip priimta manyti moksle, bet turi didžiulę ertmę savo viduje, o kartais net ir visą atskirą pasaulį po paviršiumi – su vandenynais, miškais, saulės šviesą skleidžiančiu branduoliu, pažangiomis civilizacijomis ar net įėjimais per ašigalius.
Mintys apie tuščią Žemę egzistavo dar Antikos laikais. Pavyzdžiui, kai kurie senovės graikai spėliojo, kad po žeme gali būti tuščių erdvių ar požeminių pasaulių – iš to kilo mitai apie Hado karalystę, Šeolą ar kitus požeminius „anapusinius“ pasaulius.
Modernesnė šios teorijos forma kilo XVII a. Kai kurie mąstytojai bandė paaiškinti neįprastus reiškinius, tokius kaip šiaurės pašvaistės ar kompaso nukrypimai, postuluodami, kad Žemė turi vidines ertmes ar netgi kelis vidinius „lukštus“. Vienas žymiausių šios idėjos šalininkų buvo Edmundas Halley – tas pats astronomas, kurio vardu pavadinta Halley kometa. 1692 m. jis pasiūlė, kad Žemė turi keletą į vidų susisluoksniavusių sferų, kurios sukasi skirtingais greičiais.
XIX a. teorija išplito tarp įvairių mistinių ir okultinių srovių. Ji susipynė su tuo metu populiarėjančiomis idėjomis apie nežinomas civilizacijas, išlikusias nuo senųjų laikų ar net kilusias iš kitų planetų.
Vienas populiariausių Hollow Earth naratyvų pasakoja apie pažangią požeminę civilizaciją, gyvenančią vidinėje Žemėje – dažniausiai ji vadinama Agarta, o jos sostinė – Šambala. Šios idėjos plito per teosofinius ir dvasinius mokymus. Pasak jų, Agartos gyventojai yra dvasiškai ir technologiškai pažengę, dažnai laikomi šviesos būtybėmis ar net angelais.
Kai kuriose versijose minima, kad nacistinė Vokietija, ypač SS organizacija, domėjosi paslaptimis po Antarktida, kur galimai buvo įėjimas į vidinę Žemę. Teigiama, kad po Antrojo pasaulinio karo kai kurie naciai esą pasitraukė į požeminį pasaulį.
Populiariausi mitai sako, kad įėjimai į vidinę Žemę yra ašigaliuose – tiek Arkties, tiek Antarktidos poliuose. Taip pat minimi tuneliai Himalajuose, Brazilijos džiunglėse, Šasta kalne Kalifornijoje ar kitose vietose.
Pagrindiniai teiginiai:
- Žemė yra tuščiavidurė arba turi didžiules vidines ertmes
- Į vidų galima patekti per ašigalius arba specialius energetinius portalus
- Viduje gyvena pažangios būtybės: senovės civilizacijų palikuonys, ateiviai ar dvasinės esybės
- Vidinėje Žemėje yra vidinis saulės šaltinis, leidžiantis egzistuoti klimatui ir gyvybei
- Požeminiai gyventojai stebi žmoniją ir laukia tinkamo momento pasirodyti arba įspėti apie žmonijos keliamos grėsmės planetai
Kai kurie šaltiniai Hollow Earth tapatina su dvasiniais pasauliais – kad vidinė Žemė nėra tiek fizinė, kiek subtili ar paralelinė realybė, kuri pasiekiama per sąmonės išplėtimą, o ne geografinę kelionę.
Požeminis pasaulis – tai viena seniausių religinių-metafizinių koncepcijų. Krikščionybėje egzistuoja pragaro ar hadeso idėja, judaizme ir islamo pasakojimuose taip pat pasitaiko motyvų apie pasaulius „po žeme“. Kai kurie Hollow Earth teoretikai šias idėjas interpretuoja pažodžiui: kad šios senos religijos kalba apie realias geografines vietas, o ne alegorinius pasaulius.
Ezoteriniuose ratuose kartais teigiama, kad vidinė Žemė – tai ne pragaras, bet dvasinis rojus, tarsi atvirkštinis pasaulis, kuriame gyvena išsivysčiusios ir taikios būtybės. Tokia interpretacija dažnai nukrypsta nuo tradicinių religinių mokymų ir virsta naujo tipo tikėjimu.
Mokslinis požiūris
Geologija, seismologija ir fizika visiškai atmeta Hollow Earth teoriją. Moksliškai įrodyta, kad Žemės vidus yra sudarytas iš kelių sluoksnių: kieta išorinė pluta, klampi mantija, skystas išorinis branduolys ir kietas vidinis branduolys. Šios išvados paremtos seisminių bangų stebėjimais, gravitaciniais matavimais ir geoterminiais tyrimais.
Seisminės bangos sklinda skirtingu greičiu per įvairias medžiagas. Jei Žemė būtų tuščiavidurė ar turėtų didžiules ertmes, tai aiškiai matytųsi seisminių duomenų analizėje. Tokie tyrimai atliekami kasdien – žemės drebėjimai visame pasaulyje duoda tikslius duomenis apie Žemės struktūrą.
Be to, jei Žemės viduje būtų gyvybei tinkama aplinka su saule, atmosfera ir slėgiu, tai turėtų matytis gravitaciniuose ir magnetiniuose matavimuose. Taip pat neįmanoma paaiškinti, kaip tokios sąlygos galėtų egzistuoti be išorinio šviesos šaltinio ar planetinės dinamikos pažeidimo.