Žalgirio mūšis, žinomas kaip Battle of Grunwald anglų kalboje, Bitwa pod Grunwaldem lenkų kalboje ir Žalgirio mūšis lietuvių kalboje, įvyko 1410 m. liepos 15 d. netoli Grunvaldo ir Tanenbergo kaimų, dabartinėje Lenkijoje. Ši kova, viena didžiausių viduramžių Europos mūšių, tapo lemiama Lenkijos ir Lietuvos sąjungos, vadovaujamos karaliaus Jogailos ir didžiojo kunigaikščio Vytauto, pergale prieš Kryžiuočių ordiną, vadovaujamą didžiojo magistro Ulricho von Jungingeno, pakeitusia Baltijos regiono galios balansą.
Žalgirio mūšis buvo kulminacija ilgametės Lenkijos ir Lietuvos konfrontacijos su Kryžiuočių ordinu, kuris nuo XIII a. vykdė Baltijos kryžiaus žygius, siekdamas krikštyti pagonis ir plėsti savo teritorijas. Po Lietuvos krikšto 1387 m. ordino religiniai pretekstai pulti Lietuvą išblėso, tačiau jis toliau grobė žemes, ypač Žemaitiją, ir ribojo Lenkijos prekybą. 1409 m. įtampa peraugo į „Didįjį karą“, kai Žemaitijos sukilimas, remiamas Lietuvos, išprovokavo ordiną.
Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, suvienyti Krėvos unijos (1385 m.), suplanavo bendrą puolimą, siekdami neutralizuoti ordino grėsmę. Kryžiuočių ordinas, pasitikėdamas savo karine galia ir samdinių parama, nusprendė stoti į atvirą mūšį, tikėdamasis sutriuškinti sąjungininkus ir išlaikyti dominavimą.
Kas dalyvavo?
- Lenkijos-Lietuvos sąjungos pajėgos: Apie 30 000–39 000 karių, įskaitant Lenkijos sunkiąją kavaleriją, Lietuvos lengvąją kavaleriją, Žemaitijos pėstininkus, čekų, moldavų ir totorių samdinius. Vadovavo karalius Jogaila, atsakingas už strategiją, ir Vytautas, vadovavęs mūšio lauke. Svarbūs vadai buvo Zyndramas iš Maškovicų ir Jonas Sokolis.
- Kryžiuočių ordino pajėgos: Apie 20 000–27 000 karių, įskaitant sunkiuosius riterius, pėstininkus, lankininkus ir samdinius iš Vokietijos, Čekijos, Silezijos. Vadovavo didysis magistras Ulrichas von Jungingenas, asistuojamas komtūrų, tokių kaip Kuno von Lichtenstein. Ordinas turėjo pranašumą šarvuose ir disciplinoje, bet buvo mažesnis skaičiumi.
Liepos 15 d. auštant abi armijos susitiko Grunvaldo-Tanenbergo laukuose, apsuptuose miškų ir pelkių. Sąjungininkai išsidėstė plačiu frontu: lenkai kairėje, lietuviai ir totoriai dešinėje, o Jogaila vadovavo iš užnugario. Kryžiuočiai sustatė savo riterius centre, flanguose – pėstininkus ir artileriją.
Mūšis prasidėjo apie vidurdienį, kai ordinas paleido patrankų salves, tačiau drėgnas oras sumažino jų efektyvumą. Vytautas vadovavo pirmajam puolimui, siųsdamas Lietuvos kavaleriją į dešinįjį ordino sparną. Po įnirtingų susirėmimų lietuvių ir totorių daliniai, spaudžiami sunkiųjų riterių, ėmė trauktis – šis manevras, galimai planuotas, išviliojo ordino pajėgas į atvirą lauką. Tuo metu lenkų kavalerija, vadovaujama Zyndramo, atlaikė ordino puolimą kairėje.
Po kelių valandų sąjungininkai perėjo į kontrpuolimą. Lietuvių kavalerija grįžo į mūšio lauką, smogdama ordino užnugariui, o lenkų riteriai pralaužė centrą. Ulrichas von Jungingenas, bandydamas pakeisti mūšio eigą, žuvo kovoje, o tai sukėlė paniką ordino gretose. Kryžiuočių armija buvo apsupta ir sutriuškinta: apie 8 000 ordino karių žuvo, įskaitant daugumą vadų, o tūkstančiai pateko į nelaisvę. Sąjungininkų nuostoliai siekė apie 4 000–5 000 karių.
Lenkijos-Lietuvos sąjunga laimėjo triuškinančią pergalę, sunaikindama Kryžiuočių ordino karinę galią. Po mūšio sąjungininkai patraukė į Malborką, ordino sostinę, tačiau apgultis buvo nesėkminga dėl laiko trūkumo ir logistikos problemų. Nepaisant to, 1411 m. Pirmoji Torunės taika privertė ordiną grąžinti Žemaitiją Lietuvai ir sumokėti didelę išpirką.
Žalgirio mūšis turėjo ilgalaikių padarinių:
- Kryžiuočių ordino nuosmukis: Ordinas prarado savo karinę ir politinę įtaką, tapdamas Lenkijos vasalu po 1466 m. Antrosios Torunės taikos.
- Lenkijos-Lietuvos galios stiprėjimas: Pergalė įtvirtino sąjungą kaip dominuojančią jėgą Baltijos regione, sustiprindama Jogailos ir Vytauto autoritetą.
- Žemaitijos laisvė: Lietuva atgavo Žemaitiją, užtikrindama savo teritorinį vientisumą ir nutraukdama ordino pretenzijas.
Neįprastos istorijos ir faktai
- Vietos legenda pasakoja, kad prieš mūšį Vytautas meldėsi prie Šv. Stanislovo relikvijų, o lietuvių kariai dainavo „Bogurodzicą“, lenkų himną, simbolizuodami sąjungos vienybę.
- Kryžiuočių magistras siuntė Jogailai du kardus kaip iššūkį, tačiau po pergalės šie kardai buvo išsaugoti kaip trofėjai ir iki šiol eksponuojami Vavelio pilyje, Krokuvoje.
- Lietuvių „apsimestinis traukimasis“ tebėra diskusijų objektas: vieni istorikai mano, kad tai buvo planuota taktika, kiti – kad Vytautas vos išvengė pralaimėjimo.
- Mūšio lauke rasti ordino riterių šarvai buvo taip gerai išsaugoti, kad vietos valstiečiai juos naudojo kaip trofėjus dar šimtmečius.
Citatos
- Janas Długoszas, lenkų kronikininkas: „Žalgiryje Lenkijos ir Lietuvos kardai sulaužė kryžiuočių puikybę amžiams.“
- Ulrichas von Jungingenas (priskiriama): „Šiandien mes sutriuškinsime jų sąjungą arba žūsime garbingai.“
- Šiuolaikinis istorikas Stephen Turnbull: „Žalgirio mūšis buvo ne tik karinė pergalė, bet ir Lenkijos-Lietuvos vienybės simbolis.“
Žalgirio mūšis tapo vienu šlovingiausių Lenkijos ir Lietuvos istorijos epizodų, simbolizuojančiu tautų bendrystę ir ryžtą. Pergalė ne tik sustabdė Kryžiuočių ordino agresiją, bet ir padėjo pagrindą Abiejų Tautų Respublikos galiai, palikdama neišdildomą pėdsaką Baltijos regiono istorijoje.