Velnio Biblija – tai gaubiančios paslapties ir kontroversijos raštas, kurį daugelis tapatina su Šėtono biblija. Nors istorijoje galima aptikti skirtingų požiūrių į šią knygą, krikščioniškųjų ir ezoterinių sluoksnių atstovai ilgus šimtmečius su ja siejo mistiką, draudimus bei maginius ritualus. Vadinamoji „Velnio Biblija“ yra ne vien teologinis ar literatūrinis kūrinys, bet ir kultūrinis reiškinys, apipintas perspėjimais, legendomis bei nepaaiškinamomis istorijomis, išlikusiomis iki mūsų dienų.
Nemažai tyrinėtojų teigia, kad Velnio Biblija, neretai įvardijama ir sinonimu Šėtono biblija, galėjo atsirasti Viduramžių Europoje, konkrečiai XIV–XV a., kai magijos bei okultizmo praktikos suklestėjo labiau nei bet kada anksčiau. Tačiau kiti mokslininkai šį veikalą kildina iš ankstyvesnių epochų, teigdami, jog fragmentai ar ištisos dalys galėjo egzistuoti senovės persiškoje ar egiptietiškoje tradicijoje. Neabejotina tai, kad Velnio Biblija kaip rankraštis – ar net ištisas metraštis – yra siejama su gąsdinančiomis, demonologinėmis interpretacijomis bei nebūtinai visuomet naudojo religinius principus: veikiau tai buvo grimoaras, kuriame susipynė alchemijos, astrologijos, mistinio okultizmo bei slaptingosios teologijos elementai.
Istorikai pateikia legendų, esą šį monumentaliai didelį rankraštį vienuolis sukūrė per vieną naktį, sudaręs paktą su tamsiosiomis jėgomis. Jame, teigiama, rasdavosi ne tik Šventojo Rašto perrašyti skyriai, bet ir keistų demonologijos, magijos bei užburiančių burtų receptų, todėl neretai ši knyga buvo kaltinama satanizmo propagavimu. Kadangi žmonės iš seno bijojo to, ko nesuprato, Velnio Biblija tapo panaši į prietarų ir kirbančios baimės katalizatorių. Be to, persekiojimo laikais įvairūs egzemplioriai galėjo būti deginami, slaptai slepiami ar ardami, tad bet koks jų likutis – tikra retenybė, kuri suteikia ryškių užuominų apie to meto žmonių pasaulėžiūrą.
Velnio Biblija išpopuliarėjo tarp kai kurių egzoterikos mylėtojų bei paslapčių tyrinėtojų. Jie žvelgė į šią knygą kaip į simbolį, leidžiantį prisiliesti prie paslėptų visatos dėsnių arba bandantį paaiškinti metafizinius principus, kurių neaprėpia tradicinė krikščionybė. Tačiau, žvelgiant iš oficialių Bažnyčios dogmų perspektyvos, šis rankraštis buvo laikomas atskalūnišku, nukrypstančiu nuo ortodoksinės teologijos. Todėl natūralu, jog laikui bėgant susiformavo tam tikros slapto skaitymo ar studijavimo bendruomenės, kurios, užuot naudojusios Velnio Bibliją atviroje liturgijoje, ją tyrinėjo už uždarų durų, taip siekdamos išvengti persekiojimų.
Kalbant apie poveikį ir paplitimą, Velnio Biblija nuo seno kėlė susidomėjimą ne tik tarp mistikų ir okultistų. Ir šiandien įvairiuose pasaulio kampeliuose atsiranda tyrinėtojų, akademikų ar tiesiog smalsuolių, kurie mėgina atsekti šios knygos kilmę ir sužinoti, kokius slaptus kodus ji galbūt savyje slepia. Pastaruoju metu įsivyravęs lengvesnis požiūris į tokio pobūdžio veikalus leido jai prasiskverbti ir į populiariosios kultūros sferą: apie Velnio Bibliją kuriami dokumentiniai filmai, rašomi romanai, gimsta konspiracinės teorijos interneto forumuose, aptariamos įvairios legendos, kurias skatina vaizduotę kaitinantys pasakojimai.
Klausimas, ar Velnio Biblija – tas pats, kas Šėtono biblija, dažnai iškyla diskusijose. Dauguma mano, kad tarp šių dviejų pavadinimų esminių skirtumų nėra arba jie rodo dvi tos pačios knygos interpretacijas. Vieni skeptikai linkę manyti, jog „Velnio Biblija“ – tai tik žaismingas pavadinimas, sustiprinantis knygos mistiką, tuo tarpu „Šėtono biblija“ labiau sietina su konkrečiai suformuotomis ideologinėmis kryptimis ir net su XX a. autorių, pavyzdžiui, Antonu LaVey, parašytais tekstais. Tačiau nesvarbu, kaip pavadintume, šiuo atveju kalbame apie tą pačią abstrakciją: knygą, kuri egzistuoja už standartinės krikščioniškos doktrinos ribų ir yra linkusi interpretuoti arba net priešintis tradiciniam Dievo ir piktųjų dvasių suvokimui.
Jeigu mėginsime spręsti, ar Velnio Biblija – pozityvi ar destruktyvi, atsakymas priklauso nuo asmens tikėjimo, dvasinių nuostatų bei kultūrinio konteksto. Vieni ją vertina kaip intriguojantį istorijos reliktą, puikiai atskleidžiantį tamsiąsias žmogaus smalsumo puses, eksperimentavimą su transcendencija bei norą pažinti uždraustas žinojimo sritis. Kitiems tai – pavojingas veikalas, įkūnijantis šėtoniškąją įtaką, gundantis atitolti nuo dieviškojo kelio ir siūlantis moderniose visuomenėse netoleruojamus magijos ritualus. Tačiau tikrai aišku viena: Velnio Biblija, dažnai prilyginama Šėtono biblijai, nepalieka abejingų. Jos aurą gaubia daugybė legendų, o statusas tarp religinių ir pasaulietinių sluoksnių kinta kartu su istorijos tėkme, suteikdamas šiam rankraščiui išliekamąją, nors ir prieštaringą, vertę.
Citatos, priskiriamos vadinamajai „Velnio Biblijai“ (dažnai sutapatinamai su Anton Szandor LaVey veikalu „The Satanic Bible“).
„I am my own redeemer.“
(lietuviškai galima perteikti kaip: „Aš pats esu savo išgelbėtojas.“)
„Satan represents indulgence instead of abstinence.“
(lietuviškai: „Šėtonas reiškia pasimėgavimą, o ne susilaikymą.“)
„Blessed are the destroyers of false hope.“
(lietuviškai: „Palaiminti tikrosios vilties skleidėjai, naikinantys apgaulingą viltį.“)
„Herein you will find truth—and fantasy.“
(lietuviškai: „Čia rasi ir tiesos, ir fantazijos.“)