Valdiečiai (Waldensians, it. Valdesi, pranc. Vaudois) – krikščionių religinis judėjimas, XII a. pabaigoje įkurtas Prancūzijoje prekeivio Petro Valdo (Pierre Valdès). Jie kritikavo Romos katalikų bažnyčios turtus, mokymus apie skaistyklą, indulgencijas ir kitus doktrininius aspektus, pabrėždami paprastą gyvenimą, Biblijos autoritetą ir apaštališką neturtą. Valdiečiai laikomi vienais ankstyviausių protestantizmo pirmtakų, o jų idėjos paveikė Reformaciją.
Valdiečių judėjimas prasidėjo apie 1170–1173 m. Lione, Prancūzijoje, kai turtingas prekeivis Petras Valdas, paveiktas Šventojo Rašto, atsisakė savo turtų, paskirstė juos vargšams ir pradėjo skelbti Evangeliją. Valdas, išgirdęs šv. Aleksejaus istoriją ir perskaitęs Evangeliją pagal Matą (19:21: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams“), nusprendė gyventi apaštališku neturtu. Jis užsakė Biblijos vertimą į provansalų kalbą, kad paprasti žmonės galėtų ją suprasti, ir subūrė sekėjų grupę, vadinamą „Liono vargšais“ (Pauperes Lugdunenses).
Valdiečiai iš pradžių siekė Bažnyčios palaiminimo. 1179 m. Valdas ir jo sekėjai kreipėsi į Trečiąjį Laterano susirinkimą, prašydami leidimo pamokslauti. Popiežius Aleksandras III pagyrė jų neturtą, bet uždraudė pamokslauti be vyskupų leidimo, laikydamas juos neišsilavinusiais pasauliečiais. Nepaisydami draudimo, valdiečiai tęsė savo misiją, todėl 1184 m. Veronos sinode buvo paskelbti eretikais ir ekskomunikuoti.
XIII a. valdiečiai buvo persekiojami inkvizicijos, kuri juos laikė pavojingais dėl jų kritikos Bažnyčios turtams ir doktrinoms. Nepaisant to, judėjimas plito Pietų Prancūzijoje, Šiaurės Italijoje (ypač Pjemonto slėniuose), Austrijoje, Vokietijoje ir Bohemijoje. Valdiečiai gyveno slaptose bendruomenėse, dažnai kalnuotose vietovėse, kur buvo sunkiau pasiekiami inkvizitoriams. Jų pamokslininkai, vadinami barbes („dėdėmis“), keliavo poromis, slapta mokydami tikinčiuosius.
XVI a. Reformacijos metu valdiečiai susijungė su protestantais, ypač kalvinistais, 1532 m. Chanforo sinode priimdami reformuotą teologiją. Tai sustiprino jų pozicijas, tačiau persekiojimai tęsėsi, ypač Savojos kunigaikštystėje. 1655 m. Pjemonto „Velykų skerdynės“ (Pasqua Piemontese), kai buvo nužudyta šimtai valdiečių, sukėlė tarptautinį pasipiktinimą, įkvėpdamos anglų poeto Johno Miltono sonetą „Apie skerdynes Pjemonte“.
XIX a. Italijoje valdiečiai gavo pilietines teises (1848 m. Karolio Alberto emancipacijos aktu), o jų bendruomenės išliko daugiausia Pjemonte. 1975 m. Italijos Valdiečių bažnyčia susijungė su metodistais, sudarydama Valdiečių evangelikų bažnyčią (Chiesa Evangelica Valdese). Šiandien valdiečiai, kurių yra apie 30 000, veikia Italijoje, Argentinoje, Urugvajuje ir kitur, išlaikydami savo įsipareigojimą socialiniam teisingumui, švietimui ir ekumenizmui.
Valdiečių kritika Bažnyčiai
Valdiečiai buvo vieni pirmųjų, sistemingai kritikavusių Romos katalikų bažnyčios praktikas ir doktrinas. Jų kritika buvo pagrįsta Biblijos autoritetu ir apaštališku paprastumu. Pagrindinės jų kritikos sritys:
1. Bažnyčios turtai
Valdiečiai pasmerkė Bažnyčios turtus ir prabangą, laikydami juos nesuderinamais su Jėzaus mokymu apie neturtą. Jie teigė, kad dvasininkai, gyvenantys prabangiai, išduoda apaštalų pavyzdį. Valdas mokė:
„Turtinga Bažnyčia yra ne Kristaus, o pasaulio Bažnyčia.“ (perpasakota pagal XIII a. valdiečių tekstus)
Jie atsisakė mokėti dešimtinę ir kritikavo Bažnyčios žemvaldystę, teigdami, kad tikras dvasingumas slypi neturte ir tarnystėje vargšams.
2. Mokymas apie skaistyklą
Valdiečiai atmetė skaistyklos doktriną, laikydami ją nebibliniu išradimu, skirtu pateisinti indulgencijų prekybą. Jie tikėjo, kad sielos po mirties iš karto keliauja į dangų arba pragarą, remdamiesi Evangelijos pagal Luką (16:22–23). XIII a. valdiečių traktate teigiama:
„Skaistykla yra Bažnyčios melas, skirtas išmelžti pinigus iš tikinčiųjų.“ (citata iš inkvizicijos dokumentų)
Ši kritika buvo ypač aktuali, nes indulgencijų pardavimas buvo pagrindinis Bažnyčios pajamų šaltinis.
3. Kiti doktrininiai dalykai
Valdiečiai kritikavo daugelį katalikų doktrinų ir praktikų, laikydami jas nesuderinamomis su Šventuoju Raštu:
- Mišios ir transubstanciacija: Jie abejojo, ar kunigai turi galią paversti duoną ir vyną Kristaus kūnu bei krauju, pabrėždami simbolinį Eucharistijos pobūdį.
- Šventųjų garbinimas: Valdiečiai atmetė šventųjų užtarimą ir relikvijų garbinimą, teigdami, kad tik Dievas yra maldos objektas.
- Kunigystės hierarchija: Jie laikė, kad visi tikintieji yra „kunigai“ (1 Pt 2:9), todėl atmetė dvasininkų išskirtinumą ir celibato reikalavimą.
- Indulgencijos ir atlaidai: Valdiečiai pasmerkė indulgencijas kaip būdą pirkti išganymą, teigdami, kad tikėjimas ir atgaila yra vieninteliai keliai į Dievą.
Jų kritika buvo pagrįsta Biblijos studijomis ir siekiu grįžti prie ankstyvosios krikščionybės idealų, kas vėliau atsispindėjo Reformacijos šūkyje sola Scriptura.
Valdiečių tikėjimas buvo pagrįstas keliomis pagrindinėmis idėjomis:
- Biblijos autoritetas: Jie laikė Šventąjį Raštą vieninteliu tikėjimo šaltiniu, skatindami tikinčiuosius jį skaityti ir aiškinti.
- Apaštališkas neturtas: Valdiečiai gyveno paprastai, atsisakydami materialinių turtų ir dalindamiesi su vargšais.
- Pamokslavimas: Jie tikėjo, kad kiekvienas tikintysis, įskaitant moteris, gali pamokslauti, jei yra pašauktas Dievo.
- Bendruomeninis gyvenimas: Valdiečių bendruomenės buvo glaudžios, pabrėžiančios brolybę ir tarpusavio pagalbą.
Jų gyvenimo būdas buvo asketiškas: jie vengė prabangos, dirbo paprastus darbus (dažnai kaip amatininkai ar ūkininkai) ir slapta rinkdavosi maldai bei Biblijos studijoms. Valdiečiai taip pat buvo žinomi dėl savo moralinio griežtumo, vengdami keiksmažodžių, lošimų ir smurto.
Istorijos apie valdiečius
Valdiečių išlikimas Alpėse
XIII–XVII a. valdiečiai rado prieglobstį Pjemonto Alpių slėniuose, kur, nepaisydami inkvizicijos persekiojimų, išlaikė savo tikėjimą. Jų barbes keliavo per kalnus, slapta mokydami bendruomenes ir išsaugodami Biblijos rankraščius. 1488 m. popiežius Inocentas VIII paskelbė kryžiaus žygį prieš valdiečius, tačiau jie atsilaikė, naudodami kalnų reljefą. Ši istorija rodo jų atsparumą ir tikėjimo stiprybę, kaip užrašyta valdiečių kronikoje:
„Mūsų slėniai yra mūsų tvirtovė, o Dievo Žodis – mūsų ginklas.“
Pjemonto Velykų skerdynės
1655 m. Savojos kunigaikštystės valdžia įsakė valdiečiams palikti savo namus Pjemonto slėniuose arba priimti katalikybę. Kai jie atsisakė, buvo surengtos skerdynės, per kurias žuvo apie 2000 valdiečių, įskaitant moteris ir vaikus. Šis įvykis, žinomas kaip Pasqua Piemontese, sukėlė pasipiktinimą Europoje, o Anglijos lordas protektorius Oliveris Kromvelis pasiūlė valdiečiams prieglobstį. Miltonas rašė:
„Atkeršyk, Viešpatie, už Tavo šventuosius, kurių kraujas liejasi Pjemonte.“ (John Milton, Sonetas 18)
Ši istorija atskleidžia persekiojimų žiaurumą, bet ir valdiečių tikėjimo tvirtumą.
Citatos
- „Turtinga Bažnyčia yra ne Kristaus, o pasaulio Bažnyčia.“ – Petro Valdo mokymas (perpasakota pagal XIII a. šaltinius)
- „Skaistykla yra Bažnyčios melas, skirtas išmelžti pinigus iš tikinčiųjų.“ – Valdiečių traktatas (citata iš inkvizicijos dokumentų)
- „Dievo Žodis yra mūsų šviesa, o ne popiežiaus dekretai.“ – Valdiečių pamokslas (XIV a. kronika)
- „Kiekvienas, turintis tikėjimą, gali skelbti Evangeliją, nes Dievas kalba per visus.“ – Valdiečių mokymas (perpasakota pagal Historia Waldensium)
- „Mūsų slėniai yra mūsų tvirtovė, o Dievo Žodis – mūsų ginklas.“ – Valdiečių kronika (XV a.)
Valdiečių kritika Bažnyčios turtams, skaistyklos mokymui ir doktrininiams dalykams buvo reikšminga, nes ji atskleidė XII a. Bažnyčios moralinį ir dvasinį nuosmukį, paskatindama diskusijas apie reformą. Jų pabrėžimas Biblijos autoritetui ir apaštališkam neturtui įkvėpė vėlesnius reformatorius, tokius kaip Jonas Hansas ir Martynas Liuteris. Istorijos apie jų išlikimą ir persekiojimus rodo jų tikėjimo stiprybę ir atsidavimą Evangelijai. Valdiečių palikimas išlieka kaip liudijimas, kad tikėjimas gali klestėti net didžiausių išbandymų metu.