Prarasto laiko teorija, dažniausiai žinoma kaip Tūkstantmečio trūkumo teorija, yra pseudohistorinė hipotezė, teigianti, kad maždaug 300 metų žmonijos istorijoje – dažniausiai nurodomi 614–911 metai – niekada neįvyko, o buvo suklastoti arba perrašyti dėl politinių, religinių ar ideologinių priežasčių. Kitaip tariant, tam tikras laikotarpis viduramžiais, kuriame tariamai turėjo vykti daugybė istorinių įvykių, iš tikrųjų buvo „įrašytas dirbtinai“, ir reali data šiandien būtų ne, tarkime, 2025 metai, o maždaug 1725-ieji.
Šią teoriją devintajame dešimtmetyje pasiūlė vokiečių istorikas-amatorius Heribertas Illigas. Jis ją plačiau išdėstė savo knygoje „Konstrukcija viduramžių“, kurioje tvirtino, kad šventasis Romos imperatorius Otas III, popiežius Silvestras II ir Bizantijos imperatorius Konstantinas VII tyčia „sukūrė“ šimtus neegzistavusių metų, kad save padėtų į reikšmingesnę istorinę epochą – tarsi specialiai iškeltų tuometinį laikotarpį į „1000-uosius metus“ kaip mistinę ar politinę viršūnę.
Tūkstantmečio trūkumo teorijos šalininkai remiasi keletu esą įtartinų faktų:
- labai menku materialinių šaltinių skaičiumi iš minėto laikotarpio Europoje
- tuo, kad Julijaus ir Grigaliaus kalendorių skirtumai (susiję su šuoliu tarp senosios ir naujosios kalendoriaus sistemos) ne visiškai sutampa su teoriniais skaičiavimais
- tuo, kad daugelis architektūrinių, kultūrinių ar techninių pasiekimų, priskiriamų VIII–X a., galėjo būti iš tikrųjų vėlesni
Be to, kai kurie šios teorijos šalininkai teigia, kad karolingų dinastija – ypač Karolis Didysis – galėjo būti išgalvotas arba smarkiai mitologizuotas veikėjas.
Nors ši teorija nėra laikoma pagrįsta akademiniuose sluoksniuose, ji įgavo tam tikrą populiarumą alternatyvios istorijos ir sąmokslo teorijų mėgėjų tarpe. Kaip ir daugelis kitų pseudohistorinių naratyvų, ji siūlo paprastą atsakymą į sudėtingą klausimą: kodėl kai kurie istoriniai laikotarpiai atrodo mažiau dokumentuoti ar sunkiau suprantami.
Religinės interpretacijos taip pat egzistuoja. Kai kurie marginalūs šaltiniai sieja šią teoriją su eschatologiniais tikėjimais – esą oficiali laiko skaičiavimo sistema buvo koreguota, kad paslėptų artėjantį „pasaulio pabaigos laiką“. Kiti ją sieja su bandymais pakeisti pranašysčių datas ar atitolinti religinių pažadų išsipildymą. Tačiau tokios interpretacijos labiau atspindi alternatyvų mąstymą nei struktūrizuotą religinę poziciją.
Mokslinis požiūris į Tūkstantmečio trūkumo teoriją yra aiškiai neigiamas. Istorikai, archeologai, astronomai ir kalendorių specialistai pateikė gausybę įrodymų, kad laikotarpis tarp VII ir X a. tikrai egzistavo. Tarp jų – dendrochronologiniai (medienos amžiaus), stratigrafiniai (archeologinio sluoksniavimo), astronominiai (užfiksuotų dangaus reiškinių), taip pat istoriniai tekstai iš įvairių kultūrų, kurios viena nuo kitos buvo nepriklausomos.
Ypač svarbu tai, kad Kinijos, arabų, bizantiečių ir kitų civilizacijų šaltiniai patvirtina istorinį tęstinumą, kuris nesutampa su teorijos siūlomu laiko šuoliu. Tai reiškia, kad jei Vakarų Europa būtų „suklastojusi“ šimtus metų, visa kita pasaulio istorija turėtų būti lygiai taip pat falsifikuota – kas labai mažai tikėtina.
Galima daryti išvadą, kad Tūkstantmečio trūkumo teorija yra intelektualiai įdomus, bet istoriškai nepagrįstas eksperimentas. Ji atspindi gilų nepasitikėjimą institucijomis, troškimą demaskuoti tariamą istorinį melą ir romantizuotą idėją, kad dabartis slepia kažką radikaliai kitokio nei mus mokė. Tačiau akademiniai įrodymai ir tarpdisciplininiai tyrimai rodo, kad oficialus chronologinis vaizdas yra tvirtai pagrįstas. Teorija lieka spekuliatyvia fantazija, o ne alternatyvia istorine realybe.