Trisdešimties metų karas, žinomas kaip Thirty Years’ War anglų kalboje ir Dreißigjähriger Krieg vokiečių kalboje, vyko 1618–1648 m. daugiausia Šventosios Romos imperijos teritorijoje (dabartinė Vokietija, Čekija, Austrija) ir aplinkinėse šalyse. Šis konfliktas, pradėjęs kaip religinis ginčas tarp katalikų ir protestantų, virto vienu destruktyviausių karų Europos istorijoje, įtraukusiu beveik visas žemyno galybes ir pakeitusiu politinį žemėlapį.
Trisdešimties metų karas prasidėjo kaip religinis konfliktas, tačiau greitai tapo kova dėl politinės galios ir teritorijų. XVI a. Reformacija suskaldė Europą į katalikų ir protestantų stovyklas, o Šventosios Romos imperijoje, kur gyveno abiejų tikėjimų bendruomenės, įtampa augo. 1555 m. Augsburgo taika leido kunigaikščiams rinktis savo regionų religiją („cuius regio, eius religio“), tačiau ji neįtvirtino ilgalaikės taikos. Katalikų Habsburgų dinastija, valdžiusi imperiją, siekė atkurti katalikybės dominavimą, o protestantų kunigaikščiai priešinosi jų politikai.
Karą uždegė 1618 m. Prahos defenestracija, kai protestantų čekų bajorai išmetė Habsburgų vietininkus pro Prahos pilies langą, protestuodami prieš katalikų spaudimą. Šis įvykis sukėlė Čekijos sukilimą, kuris peraugo į platesnį konfliktą, įtraukdamas kitas šalis, tokias kaip Danija, Švedija, Prancūzija ir Ispanija, siekusias savo politinių tikslų.
Kas dalyvavo?
- Katalikų stovykla: Šventosios Romos imperatorius Ferdinandas II (Habsburgas), remiamas Ispanijos Habsburgų, Bavarijos, Katalikų lygos (vadovaujamos Maksimiliano I) ir popiežiaus. Jų armijas sudarė apie 100 000–150 000 karių skirtingais laikotarpiais, įskaitant samdinius, riterius ir pėstininkus.
- Protestantų stovykla: Protestantų sąjunga, įskaitant Čekijos sukilėlius, Pfalco kunigaikštį Frydrichą V, Danijos karalių Kristijoną IV, Švedijos karalių Gustavą Adolfą ir vėliau Prancūziją (nors katalikiška, ji priešinosi Habsburgams). Protestantų pajėgos taip pat svyravo apie 100 000 karių, dažnai remiamos samdinių ir užsienio subsidijų.
- Kitos šalys: Nyderlandai, Anglija, Transilvanija ir Osmanų imperija retkarčiais rėmė protestantus, siekdamos susilpninti Habsburgus.
Karas truko 30 metų ir paprastai skirstomas į keturis etapus:
- Čekijos etapas (1618–1620 m.): Čekų protestantų sukilimas prieš Habsburgus baigėsi jų pralaimėjimu Baltosios Kalvos mūšyje (1620 m.). Ferdinandas II atgavo kontrolę, uždrausdamas protestantizmą Čekijoje.
- Danijos etapas (1625–1629 m.): Danijos karalius Kristijonas IV įsikišo, remdamas protestantus, bet buvo nugalėtas katalikų pajėgų, vadovaujamų Albrecht von Wallenstein. 1629 m. Liubeko taika privertė Daniją pasitraukti.
- Švedijos etapas (1630–1635 m.): Švedijos karalius Gustavas Adolfas, finansuojamas Prancūzijos, atgaivino protestantų viltis, laimėdamas Breitenfeldo (1631 m.) ir Liuceno (1632 m.) mūšius, tačiau žuvo Liuceno mūšyje. Protestantų sėkmė išblėso, o 1635 m. Prahos taika laikinai sumažino įtampą.
- Prancūzijos etapas (1635–1648 m.): Prancūzija, vadovaujama kardinolo Rišeljė, tiesiogiai įsitraukė, siekdama susilpninti Habsburgus. Karas tapo labiau politiniu, o ne religiniu. Po ilgų kovų, įskaitant Rokrojaus mūšį (1643 m.), abi pusės buvo išsekusios, ir 1648 m. Vestfalijos taika užbaigė karą.
Vestfalijos taika (1648 m.) pertvarkė Europą:
- Religinė laisvė: Protestantai ir katalikai gavo lygias teises Šventosios Romos imperijoje, įtvirtindami Augsburgo taikos principus.
- Teritoriniai pokyčiai: Prancūzija gavo Elzasą, Švedija – Pomeraniją ir Baltijos uostus, o Nyderlandai bei Šveicarija tapo nepriklausomomis.
- Habsburgų silpnėjimas: Šventoji Romos imperija tapo labiau decentralizuota, o jos kunigaikščiai įgijo daugiau autonomijos.
Karas nusiaubė Vokietiją: apie 8 milijonai žmonių žuvo dėl mūšių, bado ir ligų (trečdalis gyventojų), o regionai liko sugriauti. Ekonomika smuko, kaimai ištuštėjo, o samdinių plėšikavimai tapo kasdienybe.
Trisdešimties metų karas turėjo ilgalaikių padarinių:
- Valstybių suverenitetas: Vestfalijos taika padėjo pagrindą moderniai tautinių valstybių sistemai, pabrėždama suverenitetą ir diplomatiją.
- Prancūzijos iškilimas: Prancūzija tapo dominuojančia Europos galybe, aplenkdama Habsburgus.
- Religinių karų pabaiga: Karas sumažino religinių konfliktų intensyvumą, nukreipdamas dėmesį į politinius ir dinastinius tikslus.
Neįprastos istorijos ir faktai
- Prahos defenestracija buvo ne pirmoji: 1419 m. husitai Prahoje taip pat išmetė pareigūnus pro langą, ir abu kartus aukos išgyveno, nukritusios į purvą ar šieną.
- Gustavas Adolfas buvo vadinamas „Šiaurės liūtu“ už savo genialumą, tačiau jo žūtis Liuceno mūšyje, kai jis pasiklydo rūke, tapo tragišku švedų praradimu.
- Samdiniai, tokie kaip Wallenstein, dažnai keitė puses, o jų plėšikavimai buvo tokie žiaurūs, kad kaimiečiai slėpdavosi miškuose, palikdami „vaiduoklių kaimus“.
- Karo metu plito „vokiškas gripas“ – maro forma, kurią platino samdinių armijos, naikindama ištisus regionus.
Citatos
- Čekų kronikininkas Pavel Stránský: „Prahoje prasidėjo karas, kuris sudegino Vokietiją ir paliko Europą kraujuojančią.“
- Švedų karalius Gustavas Adolfas: „Mano kardas gina tikėjimą, bet mano širdis siekia taikos.“
- Šiuolaikinis istorikas Peter H. Wilson: „Trisdešimties metų karas buvo ne tik religijos, bet ir galios žaidimų arena, kainavusi milijonus gyvybių.“
Trisdešimties metų karas tapo vienu niūriausių Europos istorijos epizodų, atspindinčiu religinio fanatizmo, dinastinių ambicijų ir karo brutalumo derinį. Jo palikimas – Vestfalijos sistema – padėjo formuoti šiuolaikinę Europą, tačiau kaina buvo milžiniška, palikdama randus, jaučiamus šimtmečiams.