Transhumanizmas vis labiau įgauna religinius bruožus, siūlydamas technologinį “išganymą” – nemirtingumą, superintelektą ir žmogaus prigimties keitimą. Vietoje Dievo čia garbinamas žmogaus protas, sustiprintas technologijų.
Pagrindinės idėjos:
- Nemirtingumas per biotechnologijas, kryogeniką ar sąmonės perkėlimą į kompiuterį
- Dirbtinis intelektas kaip naujoji “aukštesnioji galia”
- Mokslininkai kaip pranašai (pvz., Ray Kurzweil pranašaujantis technologinę singuliarumą)
Panašumai su religija:
- Išganymo pažadas
- Tikėjimas technologine “gelbėjimo galia”
- Charismatiniai lyderiai
Problemos:
- Tik turtingiesiems prieinamas “nemirtingumas”
- Prarandama žmogiškumo samprata
- Nėra aiškios etikos – kas yra “geras” posthuman būties pasirinkimas?
Ar tai ateities religija?
Transhumanizmas atsako į tuos pačius egzistencinius klausimus kaip ir tradicinės religijos, bet remiasi mokslu, o ne dieviškumu. Kol kas tai labiau technologinė utopija nei pilnavertė tikėjimo sistema. Gal ateityje jis išaugs į naują “techno-religiją” – arba liks tik mokslinės fantastikos svajone.
Transhumanistinės viltys primena senąją žmogaus svajonę apie rojaus atkūrimą – tik ne danguje, o skaitmeninėse ir biologinėse struktūrose. Filosofas Yuval Noah Harari pastebėjo: „Kai kurie mokslininkai ir inžinieriai kalba apie kūno, proto ir net sielos perprogramavimą taip, kaip senovės kunigai kalbėjo apie išganymą.“ (Homo Deus). Transhumanizmo religija perima archetipinius modelius: kūrėjas – programuotojas, dangaus karalystė – dirbtinė realybė, prisikėlimas – sąmonės perkėlimas. Tačiau išlieka klausimas: ar technologinė nemirtis iš tiesų gali pakeisti prigimtinę žmogaus ribotumo prasmę?
Kritiškesni mąstytojai, tokie kaip teologas Johnas Gray’us, įspėja, kad transhumanizmas dažnai perima pačius religijos silpnumus – pažadus, kurių negali įvykdyti. Jo žodžiais, „transhumanistai tiki progreso mitologija taip pat naiviai, kaip viduramžių žmonės tikėjo stebuklais.“ Technologinis nemirtingumas gali tapti ne išganymu, o nauju pavergimu – amžinu kalėjimu skaitmeninėse kopijose, kurios neturi nei kūno, nei tikro džiaugsmo. Jei tradicinė religija mokė atsižadėjimo ir vidinės laisvės, transhumanistinė vizija kartais atrodo kaip kova už kuo ilgesnį įstrigimą pačioje materiališkiausioje egzistencijoje.