„Traktatas 90“ (angl. Tract 90), oficialiu pavadinimu „Pastabos apie tam tikras ištraukas Trisdešimt devyniuose artikuluose“ (angl. Remarks on Certain Passages in the Thirty-Nine Articles), buvo paskutinis ir pats kontroversiškiausias iš Oksfordo judėjimo leidinių serijos „Traktatai Šiems Laikams“ (Tracts for the Times). Paskelbtas 1841 m. vasario 27 d., šis traktatas sukėlė audrą Anglikonų Bažnyčioje, smarkiai paveikė paties Oksfordo judėjimo eigą ir tapo lemtingu etapu jo autoriaus, Jono Henriko Newmano, dvasinėje kelionėje.
„Traktatas 90“ buvo parašytas Jono Henriko Newmano, vieno iš Oksfordo judėjimo lyderių. Šis judėjimas siekė atgaivinti Anglikonų Bažnyčioje jos katalikiškąjį paveldą, pabrėždamas tradiciją, sakramentus ir Bažnyčios Tėvų autoritetą. „Traktatai Šiems Laikams“ buvo pagrindinė priemonė šioms idėjoms skleisti.
Pats traktatas yra kruopšti teologinė analizė Trisdešimt devynių Anglikonų Bažnyčios artikulų. Šie artikulai, suformuluoti XVI amžiuje, yra Anglikonų Bažnyčios doktrininis pagrindas, atsiribojantis nuo kai kurių Romos Katalikų Bažnyčios mokymų ir praktikų, kurios buvo laikomos reformacijos laikotarpio „klaidomis“.
Pagrindinis Newmano tikslas rašant „Traktatą 90“ buvo parodyti, kad:
- Trisdešimt devyni artikulai nėra nukreipti prieš oficialų Romos Katalikų Bažnyčios mokymą (kaip apibrėžtą, pavyzdžiui, Tridento susirinkime), o veikiau prieš tam tikras populiarias „romėniškas“ praktikas ir piktnaudžiavimus, paplitusius reformacijos išvakarėse. Kitaip tariant, Newmanas teigė, kad artikulai smerkia ne tiek katalikišką doktriną kaip tokią, kiek tam tikras jos iškreiptas apraiškas ar perdėtas interpretacijas.
- Anglikonų dvasininkai, laikydamiesi katalikiškų pažiūrų (arba, kaip jis sakytų, „katalikiškos tiesos, kurią Anglikonų Bažnyčia paveldėjo“), gali sąžiningai pasirašyti po Trisdešimt devyniais artikulais. Newmanas norėjo nuraminti tuos anglikonus, kurie simpatizavo katalikiškoms idėjoms, ir parodyti, kad jiems yra vietos Anglikonų Bažnyčioje, nereikalaujant išsižadėti savo sąžinės.
- Anglikonų Bažnyčia turi teisę į savo katalikiškąjį paveldą ir kad šis paveldas nėra nesuderinamas su jos oficialiais doktrininiais dokumentais, jei jie interpretuojami teisingai.
Newmanas kruopščiai nagrinėjo kiekvieną artikulą, kuris atrodė prieštaraujantis katalikiškam mokymui (pvz., apie skaistyklą, atlaidus, Mišių auką, šventųjų garbinimą), ir bandė parodyti, kad jų formuluotės yra pakankamai plačios, kad leistų katalikišką interpretaciją, arba kad jos kritikuoja tik tam tikras kraštutines ar klaidingas praktikas, o ne pačią esmę.
Pavyzdžiui, dėl 22-ojo artikulo, kuris smerkia „Romos doktriną apie skaistyklą, atlaidus, paveikslų ir relikvijų garbinimą bei šventųjų šaukimąsi“, Newmanas teigė, kad čia kalbama ne apie patristinę skaistyklos idėją ar nuosaikų šventųjų pagerbimą, o apie tuo metu paplitusias materialistines ir prietaringas praktikas.
„Traktatas 90“ sukėlė didžiulį pasipiktinimą ir pasmerkimą Anglikonų Bažnyčioje, ypač tarp evangelikų ir liberaliųjų sluoksnių.
- Pasmerkimas: Daugelis traktatą palaikė nenuoširdžiu bandymu „sukatalikinti“ Anglikonų Bažnyčią ir iškraipyti aiškią artikulų prasmę. Jis buvo suvokiamas kaip išdavystė protestantiškų reformacijos principų. Keturiasdešimt Oksfordo dėstytojų (tarp jų ir būsimi vyskupai) viešai pasmerkė traktatą. Oksfordo universiteto vadovybė taip pat jį pasmerkė.
- Oksfordo vyskupo reakcija: Ričardas Bagotas (Richard Bagot), tuometinis Oksfordo vyskupas, nors asmeniškai gerbė Newmaną, paprašė jo nutraukti „Traktatų Šiems Laikams“ leidybą. Newmanas sutiko.
- Newmano pozicijos silpnėjimas: Pasipriešinimas „Traktatui 90“ parodė Newmanui, kad jo viltys sutaikyti Anglikonų Bažnyčią su jos katalikiškuoju paveldu yra menkos ir kad pati Anglikonų Bažnyčia kaip institucija nėra linkusi priimti tokios interpretacijos. Tai smarkiai paveikė jo paties tikėjimą Anglikonų Bažnyčios apaštališkumu.
- Oksfordo judėjimo lūžis: „Traktatas 90“ tapo savotišku lūžio tašku Oksfordo judėjime. Nors judėjimas tęsėsi, jis prarado dalį savo vienybės ir pagreičio. Daugeliui jo narių, įskaitant Newmaną, tapo aišku, kad jų kelias veda link Romos.
- Asmeninės pasekmės Newmanui: Kritikos banga ir nusivylimas Anglikonų Bažnyčios reakcija paspartino Newmano vidinę kelionę į katalikybę. Po kelerių metų apmąstymų ir studijų Litlmore, 1845 m. jis buvo priimtas į Katalikų Bažnyčią.
Pasakojama, kad Newmanas, rašydamas „Traktatą 90“, dirbo labai intensyviai ir jautė didelę įtampą, suvokdamas galimas pasekmes. Jis neva sakęs, kad jaučiasi tarsi „eidamas per pelkę ant lentų, kurios bet kurią akimirką gali lūžti“.
Kitas aspektas – Newmanas nuoširdžiai tikėjo, kad jo argumentai yra teisingi ir kad jis gina pačios Anglikonų Bažnyčios tikrąjį, nors ir primirštą, mokymą. Jis buvo nustebintas ir įskaudintas tokios priešiškos reakcijos masto.
Kadangi „Traktatas 90“ yra labai specifinis teologinis argumentas, tiesioginių trumpų citatų, kurios atspindėtų visą jo esmę plačiajai auditorijai, rasti sunku. Tačiau galima pacituoti jo pagrindinę intenciją arba jo paties vėlesnius apmąstymus apie traktatą.
- Newmano intencija (perfrazuojant): „Mano tikslas buvo ne sumenkinti Artikulus, o parodyti, kad juos galima sąžiningai priimti tiems, kurie laikosi katalikiškosios tiesos, kurią Anglikonų Bažnyčia paveldėjo.“
- Apie kritiką Artikuluose (iš „Traktato 90“ įvado ar bendrosios linijos): „Šie artikulai nebuvo nukreipti prieš Tridento [Susirinkimo] dekretus, bet prieš dominuojančią Romos mokyklą ir praktinę sistemą, kuri tuo metu egzistavo ir veikė.“
- Vėlesniame savo veikale „Apologia Pro Vita Sua“ Newmanas rašė apie „Traktato 90“ sukeltą audrą: „Nuo vasario iki gegužės buvau tarsi ant gulto ligoninėje; manęs niekas nepalaikė… Jaučiau, kad prarandu savo tvirtą poziciją Oksforde.“
„Traktatas 90“ buvo drąsus ir intelektualiai sudėtingas bandymas rasti bendrą kalbą tarp anglikoniškojo identiteto ir katalikiškosios tradicijos. Nors jis nepasiekė tiesioginio Newmano tikslo – įtikinti Anglikonų Bažnyčią priimti jo interpretaciją – jis tapo nepaprastai svarbiu katalizatoriumi. Jis ne tik atskleidė gilius teologinius skirtumus Anglikonų Bažnyčios viduje, bet ir parodė kelią daugeliui, įskaitant patį Newmaną, link Romos Katalikų Bažnyčios. Šis traktatas išlieka svarbiu dokumentu studijuojant Oksfordo judėjimą, Jono Henriko Newmano biografiją ir platesnę XIX amžiaus religinę Anglijos istoriją.