Teozė (gr. Θέωσις, theōsis) – tai krikščionių teologijos sąvoka, reiškianti žmogaus sudievinimą arba dalyvavimą Dievo gyvenime per Jo malonę. Lietuvių kalboje „teozė“ kartais verčiama kaip „dieviškumo dalinimasis“ ar „sudievinimas“, tačiau tai nėra tapimas Dievu savo esme, o veikiau artėjimas prie Jo šventumo, meilės ir šlovės. Kaip sako šv. Atanazas Aleksandrietis: „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu.“ Ši frazė glaustai išreiškia teozės esmę: per Kristaus Įsikūnijimą žmogui atsiveria kelias tapti Dievo prigimties dalininku.
Terminas įvairiose kalbose rodo tą pačią idėją:
- Graikiškai: Θέωσις (theōsis) – „tapimas dievišku“.
- Lotyniškai: Deificatio arba Divinatio – „sudievinimas“.
- Angliškai: Theosis (Rytų tradicija) arba Divinization/Deification (Vakarų tradicija).
- Prancūziškai: Théosis arba Divinisation.
- Vokiškai: Vergöttlichung arba Theosis.
- Itališkai: Teosi arba Divinizzazione.
- Ispaniškai: Teosis arba Divinización.
Teozė pabrėžia, kad žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą (Pr 1, 26–27), yra pašauktas per malonę atkurti savo panašumą į Dievą, tapdamas Jo meilės ir šventumo atspindžiu.
Iš kur kilo teozės idėja?
Teozės šaknys siekia ankstyvąją krikščionybę, ypač Rytų Bažnyčios Tėvų mokymus. Sąvoka išsivystė II–IV a., remiantis Šventuoju Raštu, ypač 2 Petro laišku: „Jo dieviškoji galia […] padovanojo mums viską, ko reikia […] kad taptume dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 3–4). Šv. Irenėjas Lionietis (II a.) teigė, kad Dievo Įsikūnijimas atveria kelią žmogaus perkeitimui, o šv. Atanazas (IV a.) ir šv. Grigalius Nazianzietis pabrėžė, kad teozė yra išganymo tikslas.
Teozės idėja taip pat buvo veikiama graikų filosofijos, ypač Platono ir neoplatonizmo minčių apie sielos kilimą į dieviškąją sferą. Tačiau krikščionybėje teozė įgavo naują prasmę: žmogaus sudievinimas vyksta ne per filosofinį apmąstymą, o per asmeninį ryšį su Kristumi, Jo sakramentus ir Šventosios Dvasios veikimą. Šv. Maksimas Išpažinėjas (VII a.) aprašė teozę kaip procesą, kuriame žmogus, veikiamas Dievo malonės, tampa „visu kuo, kuo yra Dievas, išskyrus Jo esmę“.
Rytų ortodoksų tradicijoje teozė yra centrinė išganymo sampratos dalis, pabrėžianti ne tik nuodėmių atleidimą, bet ir žmogaus perkeitimą. Vakarų krikščionybėje (Deificatio) ji buvo mažiau akcentuojama, tačiau randama šv. Augustino, šv. Tomo Akviniečio ir mistikų, tokių kaip šv. Jonas Kryžius, raštuose. XIX–XX a. rusų teologai, pvz., Sergejus Bulgakovas ir Paulius Jevdokimovas, atgaivino teozės svarbą, siekdami ją pritaikyti moderniam pasauliui.
Kam reikalinga teozė?
Teozė yra žmogaus gyvenimo tikslas ir išganymo kulminacija, ypač Rytų krikščionybėje. Ji atsako į klausimą, kodėl žmogus buvo sukurtas: ne tik gyventi pagal Dievo įstatymus, bet ir būti Jo trejybinėje bendrystėje. Paulius Jevdokimovas rašo: „Teozė yra žmogiškosios būtybės sudvasinimas Trejybinio Dievo veikimu.“ Tai procesas, kuriame žmogus, atverdamas širdį Dievo malonei, tampa Jo meilės, šventumo ir šviesos dalininku.
Teozės reikšmė:
- Suvienijimas su Dievu: Per maldą, sakramentus (ypač Eucharistiją ir Krikštą) ir dorybingą gyvenimą žmogus artėja prie Dievo, dalyvaudamas Jo gyvenime.
- Žmogaus perkeitimas: Teozė padeda įveikti nuodėmę, atkurti Dievo paveikslą žmoguje ir tapti panašesniam į Kristų.
- Kūrinijos pašventinimas: Teozė apima ne tik žmogų, bet ir visą kūriniją, kuri per žmogaus šventumą tampa Dievo šlovės atspindžiu.
- Viltis ir prasmė: Teozė suteikia žmogui viltį, kad net ribotas ir nuodėmingas žmogus gali dalyvauti amžinajame Dievo gyvenime.
Citatos apie teozę
Teozės idėja buvo giliai apmąstyta Bažnyčios Tėvų ir teologų. Štai keletas svarbių citatų:
- Šv. Atanazas Aleksandrietis: „Žodis tapo kūnu, kad mes, kūniškieji, galėtume priimti Šventąją Dvasią ir tapti Dievo vaikais.“
- Šv. Irenėjas Lionietis: „Dievo šlovė yra gyvas žmogus, o žmogaus gyvenimas – Dievo regėjimas.“
- Šv. Maksimas Išpažinėjas: „Žmogus tampa visu kuo, kuo yra Dievas, išskyrus Jo esmę, per malonės dovaną.“
- Paulius Jevdokimovas: „Teozė nėra žmogaus panaikinimas, bet jo pilnatvė, kai jis tampa tuo, kuo buvo sukurtas būti.“
Istorijos apie teozę
Šv. Serafimas Sarovietis: liepsnojanti malda
XIX a. Rusijoje gyvenęs šv. Serafimas Sarovietis yra teozės įsikūnijimo pavyzdys. Vienuolis, gyvenęs atsiskyrėliškai miškuose, jis praktikavo nuolatinę maldą ir asketizmą, siekdamas „įsigyti Šventąją Dvasią“. Jo gyvenime teozė pasireiškė per stebuklingą šviesą: kartą, kalbėdamasis su savo mokiniu Nikolajumi Motovilovu, Serafimas buvo apgaubtas dieviškos šviesos, kuri simbolizavo jo vienybę su Dievu. Jis sakė: „Malda, pasninkas, budėjimas ir visi krikščioniški darbai veda į vieną tikslą – Šventosios Dvasios įgijimą.“ Šv. Serafimo gyvenimas rodo, kad teozė yra ne tik teologinė idėja, bet ir praktinis kelias, prieinamas kiekvienam.
Palamizmas ir Taboro šviesa
XIV a. šv. Grigalius Palamas, vienas svarbiausių teozės teologų, gynė mintį, kad žmogus gali patirti Dievo energijas (bet ne Jo neprieinamą esmę) per maldą ir asketizmą. Jo mokymas, vadinamas palamizmu, remiasi Kristaus Atsimainymo ant Taboro kalno įvykiu (Mt 17, 1–8), kai apaštalai regėjo Kristų, apgaubtą dieviškos šviesos. Grigalius teigė, kad šią „Taboro šviesą“ gali patirti ir paprasti tikintieji per vadinamąją „hesichastinę“ maldą – tylų, širdies susitelkimą kartojant Jėzaus maldą („Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs“). Vienas iš hesichastų, vienuolis Siluanas Atonietis (XX a.), aprašė, kaip maldoje patyrė Dievo meilę, kuri „sudegino jo nuodėmes“ ir pripildė širdį šviesos. Šios istorijos atskleidžia teozę kaip patirtį, prieinamą per nuolatinę dvasinę praktiką.
Marija Skobcova: teozė per meilę
XX a. rusų ortodoksų vienuolė šv. Marija Skobcova, gyvenusi Paryžiuje, įkūnijo teozę per tarnystę kitiems. Antrojo pasaulinio karo metu ji gelbėjo žydus nuo nacių, slėpdama juos savo vienuolyne, ir galiausiai buvo nužudyta Ravensbriuko koncentracijos stovykloje. Marija tikėjo, kad teozė pasiekiama ne tik per maldą, bet ir per meilę artimui: „Kiekvienas žmogus yra Kristaus ikona, ir tarnauti jam – tai tarnauti Dievui.“ Jos gyvenimas rodo, kad teozė yra ne tik asmeninis, bet ir socialinis kelias, kai žmogus tampa Dievo meilės kanalu pasaulyje.
Šiuolaikiniame pasaulyje teozė išlieka aktuali kaip vilties ir prasmės šaltinis. Ji primena, kad žmogus nėra tik biologinė būtybė, bet pašauktas aukštesniam tikslui – dalyvauti Dievo gyvenime. Teozė kviečia ieškoti Dievo ne tik bažnyčioje, bet ir kasdienybėje: per maldą, gerus darbus, kūrybą ar rūpinimąsi aplinka. Kaip rašo šiuolaikinis teologas Kallistos Ware: „Teozė yra ne žmogaus pastangų vaisius, bet Dievo dovana, kurią priimame per tikėjimą ir meilę.“
Teozė taip pat skatina dialogą tarp krikščionių tradicijų. Rytų ortodoksų akcentas į sudievinimą papildo Vakarų krikščionybės dėmesį į atpirkimą, o mistinės patirtys, tokios kaip hesichazmas, įkvepia ieškoti gilesnio ryšio su Dievu. Net sekuliariame pasaulyje teozės idėja atliepia žmogaus troškimą peržengti savo ribas ir rasti transcendentinę prasmę.