Teologinis modernizmas – tai kryptis Katalikų Bažnyčios viduje, kilusi XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kuri siekė suderinti krikščioniškąją tikėjimo tradiciją su modernios epochos mąstymu: istorinės kritikos metodu, mokslo atradimais, filosofiniu racionalizmu ir individualizmo dvasia. Tai buvo mėginimas perinterpretuoti tikėjimo turinį, kad jis atitiktų šiuolaikinį žmogų.
Modernistai teigė, kad Bažnyčia turi atsinaujinti iš vidaus, keisti kalbą, požiūrį į Šventąjį Raštą, dogmas, apreiškimą. Jie naudojo tokius mokslo metodus, kaip istorinė-kritinė analizė, kad paaiškintų, pavyzdžiui, Evangelijas ar senųjų dogmų kilmę – ne kaip nekintamą tiesą, bet kaip išsivysčiusias per istoriją idėjas.
Alfred Loisy, vienas žinomiausių modernistų, rašė: „Jėzus skelbė Dievo karalystę, o atėjo Bažnyčia.“ Tai išsako modernizmo šerdį: skirti istorinio Jėzaus žodžius ir veiksmus nuo vėliau susiformavusių dogminių struktūrų.
Tačiau Bažnyčia į šią kryptį reagavo griežtai ir nedviprasmiškai. Popiežius Pijus X 1907 m. paskelbė garsų dokumentą „Pascendi Dominici Gregis“, kuriame teologinis modernizmas apibūdinamas kaip „visų erezijų sintezė“. Šis dokumentas ne tik pasmerkė modernizmą, bet ir nurodė, kad dvasininkai privalo duoti priesaiką prieš modernistinį mąstymą (vadinamąją „priesaiką prieš modernizmą“, galiojusią iki Vatikano II Susirinkimo).
Pijus X kritikavo šiuos modernizmo bruožus:
– Dogmų relativizavimą – jos neva kinta, nes kyla iš vidinio religinio jausmo.
– Apreiškimo subjektyvizmą – vietoj objektyvaus Dievo apreiškimo skelbiama, kad tikėjimas yra asmeninė patirtis.
– Bažnyčios institucijos neigimą – pabrėžiant dvasinę bendruomenę, ne hierarchinę struktūrą.
– Rašto aiškinimą atmetant antgamtinius įvykius – stebuklai, pranašystės aiškinami kaip mitologiniai pasakojimai.
Teologinis modernizmas iš dalies susijęs ir su liberaliosios protestantizmo teologijos įtaka, ypač tokiais vardais kaip Schleiermacher, kurie religiją laikė pirmiausia vidiniu jausmu, o ne tiesų rinkiniu.
Vatikano II Susirinkimas vėliau priėmė kai kurias modernistų iškeltas problemas, bet ne jų sprendimus. Pavyzdžiui, istorinė Rašto analizė tapo priimtina, bet neatsisakyta Rašto įkvėptumo. Bažnyčios savivoka buvo atnaujinta („Dievo tauta“, „mįslė“), bet neišardyta. Taigi, Susirinkimas nesutapatino savęs su modernizmu, bet pergalingai išėjo iš polemikos logikos į brandesnį dialogą su pasauliu.
Šiandien apie modernizmą kalbama istoriniu tonu, bet kartais ir šiuolaikinius teologus ar dvasininkus kas nors vis dar apkaltina „modernizmu“, dažniausiai norėdamas pasakyti: „Tu atsisakai tradicijos“. Bet tikroji tradicija – tai ne sustingimas, o gyva atmintis, perduodama tikėjimo kelionėje. Modernizmas bandė tą atmintį perrašyti. Bažnyčia atsakė: ją reikia pažinti giliai, bet perduoti ištikimai.