Teokratizmas (gr. Θεοκρατισμός, Theokratismós) – tai ideologija, filosofija arba visuomenės valdymo principas, pabrėžiantis Dievo ar dieviškosios valios tiesioginį vaidmenį valdant žmones, jų bendruomenes ar valstybes. Žodis sudarytas iš graikiškų šaknų: theos (Dievas) ir kratia (valdymas, galia). Teokratizmas dažnai siejamas su teokratija – valdymo forma, kurioje religiniai lyderiai ar šventieji tekstai laikomi aukščiausia valdžia, atspindinčia Dievo valią.
Teokratizmas ir teokratija yra susiję, bet ne identiški terminai:
- Teokratija – tai konkreti valdymo forma, kai valdžia tiesiogiai grindžiama Dievo ar dieviškosios valios autoritetu, dažnai įgyvendinama per religinius lyderius ar šventuosius raštus (pvz., Irano Islamo Respublika, senovės Izraelio teisėjų laikotarpis).
- Teokratizmas – platesnė ideologija ar filosofija, pabrėžianti Dievo valios svarbą valdant visuomenę. Tai gali apimti teokratijos idėją, bet taip pat ir teorinius ar dvasinius svarstymus apie dieviškąją valdžią, nebūtinai įgyvendinamus praktikoje.
Terminas įvairiose kalbose išlaiko šią prasmę:
- Graikiškai: Θεοκρατισμός (Theokratismós) – originalus terminas, vartojamas teologijoje ir politinėje filosofijoje.
- Lotyniškai: Theocratismus – klasikinis sudurtinis žodis.
- Angliškai: Theocratism – retas, dažniau vartojamas theocracy kaip valdymo forma.
- Prancūziškai: Théocratisme – naudojamas politiniame ir religiniame kontekste.
- Vokiškai: Theokratismus – akademinis terminas.
- Itališkai: Teocratismo – vartojamas kalbant apie religinę valdžią.
- Ispaniškai: Teocratismo – tiesioginis vertimas.
- Rusiškai: Теократизм (Teokratizm) – plačiai naudojamas teologijoje ir politologijoje.
Teokratizmas skiriasi nuo sekuliarios valdžios, nes pabrėžia dieviškąją legitimaciją, o ne žmogiškąją sutartį ar demokratinius principus. Jis gali būti taikomas tiek istorinėms visuomenėms, tiek šiuolaikiniams religiniams judėjimams, siekiantiems įtvirtinti Dievo valią kaip aukščiausią įstatymą.
Teokratizmo idėja siekia seniausias religines tradicijas, kuriose dievai ar Dievas buvo laikomi aukščiausiais valdovais. Senovės Egipte faraonai buvo laikomi dievų įsikūnijimais, o Mesopotamijos karaliai valdė kaip dievų įgaliotiniai. Tačiau terminas teokratizmas buvo suformuluotas vėliau, remiantis graikų kalbos šaknimis, ir ypač išpopuliarėjo krikščioniškame kontekste.
Judaizme teokratizmo idėja atsispindi Senajame Testamente, kur Izraelio tauta valdoma pagal Dievo įstatymus, perduotus per Mozę (pvz., Įst 17, 14–20). Ankstyvojoje krikščionybėje teokratizmo sąvoka buvo rečiau vartojama, nes Jėzus pabrėžė dvasinį, o ne politinį valdymą („Mano karalystė ne iš šio pasaulio“, Jn 18, 36). Vis dėlto viduramžiais krikščionių teologai, tokie kaip šv. Augustinas, savo veikale Dievo miestas teigė, kad tikrasis valdymas kyla iš Dievo, o žemiškoji valdžia turi jam paklusti.
Terminą teokratija (ir kartu teokratizmą) XVII a. suformulavo žydų istorikas Flavijus Juozapas, aprašydamas Izraelio valdymą kaip theokratia – Dievo valdymą per teisėjus ir pranašus. Ši idėja vėliau buvo plėtojama tiek krikščioniškoje, tiek islamiškoje tradicijoje, ypač ten, kur religiniai įstatymai (pvz., šariatas) laikomi valstybės pagrindu.
Teokratizmas istoriškai ir teologiškai atliko kelias funkcijas:
- Dieviškosios tvarkos įtvirtinimas: Jis siekė užtikrinti, kad visuomenės gyvenimas atitiktų Dievo valią, kaip ji suprantama per šventuosius raštus ar religinius lyderius.
- Moralinis autoritetas: Teokratizmas suteikė valdžiai dievišką legitimaciją, stiprindamas jos autoritetą ir moralinį pagrindą.
- Bendruomenės vienybė: Religinės vertybės, įtvirtintos per teokratizmą, padėjo kurti bendrą tapatybę ir tikslą.
- Atsakymas į chaosą: Teokratizmas siūlė stabilumą ir tvarką, ypač krizės laikais, kai žemiškoji valdžia atrodė netobula.
Šiuolaikiniame pasaulyje teokratizmas išlieka aktualus diskusijose apie religijos ir politikos santykį. Kai kuriose šalyse, pvz., Irane ar Saudo Arabijoje, teokratiniai principai formuoja valstybės struktūrą. Kitur teokratizmo idėjos aptariamos kaip alternatyva sekuliarizmui, ypač religiniuose judėjimuose, siekiančiuose atkurti „Dievo įstatymus“.
Teokratizmo idėjos atsispindi įvairių mąstytojų ir šventųjų raštų mintyse:
- Flavijus Juozapas: „Mūsų valdymas yra teokratija, nes aukščiausia valdžia priklauso Dievui, kuris per savo įstatymus vadovauja tautai.“ (Prieš Apioną)
- Šv. Augustinas: „Žemiškosios karalystės yra laikinos, o tikrasis miestas – Dievo miestas, valdomas Jo teisingumo.“ (Dievo miestas)
- Ajatola Chomeinis: „Islamo valdžia yra Dievo valdžia, įgyvendinama per Jo įstatymus ir teisėtus vadovus.“ (Islamo valdymas)
- Jonas Paulius II: „Tikroji laisvė kyla iš Dievo įstatymų, kurie yra meilės ir tiesos pagrindas.“ (Veritatis Splendor)
Istorijos apie teokratizmą
Mozė ir Izraelio teokratija
Senajame Testamente aprašoma, kaip Mozė vadovavo Izraelio tautai pagal Dievo įstatymus, gautus ant Sinajaus kalno (Iš 20). Po išėjimo iš Egipto vergijos izraelitai gyveno kaip teokratinė bendruomenė, kur Dievas buvo laikomas jų Karaliumi, o Mozė, vėliau teisėjai ir pranašai, veikė kaip Jo įgaliotiniai. Pavyzdžiui, Samuelio knygose (1 Sam 8) pasakojama, kaip izraelitai prašė žemiško karaliaus, bet pranašas Samuelis įspėjo, kad tai nukrypimas nuo Dievo valdymo. Ši istorija atspinto teokratizmo idealą – Dievo įstatymai yra aukščiau už žmogiškąją valdžią – ir išlieka svarbi judaizmo bei krikščionybės refleksijose apie valdžią.
Ženevos teokratija: Kalvinas ir Dievo miestas
XVI a. reformatorius Jonas Kalvinas pavertė Ženevą teokratine bendruomene, kur miesto gyvenimas buvo grindžiamas Biblijos principais. Kalvinas tikėjo, kad Bažnyčia ir valdžia turi bendradarbiauti, įgyvendindamos Dievo valią. Ženevoje buvo įvesti griežti moraliniai įstatymai: draudžiama šokti, lošti ar nesilaikyti sekmadienio šventumo. Kalvinas mokė, kad „Dievo šlovė turi būti matoma visuomenės tvarkoje“. Nors Ženevos modelis buvo prieštaringas dėl savo griežtumo, jis įkvėpė vėlesnius protestantų judėjimus, siekusius sukurti „šventas bendruomenes“, ir tapo teokratizmo pavyzdžiu Vakarų pasaulyje.
Irano Islamo revoliucija: šiuolaikinis teokratizmas
1979 m. Irane įvykusi Islamo revoliucija, vadovaujama ajatolos Chomeinio, įtvirtino teokratinę respubliką, grindžiamą šariato principais. Chomeinis teigė, kad tikra valdžia kyla iš Dievo, o religiniai lyderiai turi užtikrinti, kad įstatymai atitiktų Koraną. Irano konstitucijoje aukščiausias vadovas (Vali-e Faqih) laikomas Dievo įgaliotiniu, atsakingu už šalies dvasinį ir politinį vadovavimą. Ši istorija rodo, kaip teokratizmas gali būti pritaikytas šiuolaikiniame pasaulyje, tačiau taip pat kelia klausimų apie religinės ir politinės valdžios pusiausvyrą.
Teokratizmas išlieka aktualus diskusijose apie religijos vaidmenį politikoje ir visuomenėje. Kai kuriose šalyse teokratiniai principai formuoja valstybės struktūrą, pvz., Irane ar Vatikane, kur popiežius turi dvasinę ir ribotą politinę valdžią. Kitur teokratizmo idėjos pasirodo religiniuose judėjimuose, siekiančiuose grąžinti „Dievo įstatymus“ į viešąjį gyvenimą, dažnai sukeldamos įtampą su sekuliarizmo principais.
Teokratizmo studijos taip pat padeda suprasti istorinius ir kultūrinius valdžios legitimumo šaltinius. Pavyzdžiui, politologas Markas Lilla savo knygoje The Stillborn God teigia, kad teokratizmo idėjos paveikė net sekuliarias ideologijas, tokias kaip komunizmas, kurios perkėlė „dieviškąją tvarką“ į žemiškąją utopiją. Teokratizmas kviečia reflektuoti, kaip tikėjimas formuoja visuomenės struktūras ir kaip rasti pusiausvyrą tarp dvasinių ir žemiškų tikslų.