Technokratija – tai valdymo ar sprendimų priėmimo sistema, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka specialistai, mokslininkai, inžinieriai ir techniniai ekspertai. Žodis kilęs iš graikų kalbos: techne reiškia „menas, amatas“ arba „mokslas“, o kratos – „valdžia“. Kitaip tariant, technokratija reiškia „valdžią tų, kurie išmano technologijas ir mokslą“.
Technokratijos idėja iškilo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kai spartėjantis pramonės augimas ir technologijų plėtra atskleidė, kad daugelis visuomenės problemų reikalauja ne politinių diskusijų, bet tikslių, specialistų pagrįstų sprendimų. Technokratijos šalininkai tikėjo, kad politikai dažnai vadovaujasi emocijomis ar trumpalaikiais interesais, o inžinieriai ir mokslininkai gali užtikrinti efektyvesnį, racionalesnį valdymą.
XX a. technokratinės idėjos buvo plačiai aptarinėjamos Šiaurės Amerikoje ir Europoje, ypač ekonominių krizių laikotarpiais. Kai kurie net siūlė visiškai pakeisti politines partijas technokratinėmis tarybomis.
Technokratija realiai niekada netapo visos valstybės oficialia valdymo forma, bet jos elementų galima rasti daugelyje šalių. Pavyzdžiui, kai kurios vyriausybės skiria ne politikus, o nepriklausomus ekspertus į finansų, sveikatos apsaugos ar energetikos ministrų postus.
Technokratijos kritikai teigia, kad sprendimai, paremti vien mokslu ar technika, gali nepaisyti socialinių, kultūrinių ir moralinių veiksnių. Sprendimų „teisingumas“ ne visada matuojamas vien efektyvumu.
Šiuolaikinėje aplinkosaugos diskusijoje, pavyzdžiui, enciklikoje Laudato si’, popiežius Pranciškus taip pat kritikavo „technokratinę paradigmą“ – požiūrį, kai tikima, kad visos problemos išsprendžiamos vien tik technologijomis, pamirštant žmogaus atsakomybę, vertybes ir ribas.
Technokratija primena: technologijos ir mokslas gali padėti valdyti, bet jie neturi pakeisti žmogaus sąžinės ir bendruomeninių sprendimų.