Tartaras pirmiausia žinomas iš graikų mitologijos – tai ne šiaip požemis, o požemio požemis, esantis tiek pat žemiau Hado, kiek žemė yra žemiau dangaus. Tai ne mirusiųjų pasaulis, o gilioji kalėjimo duobė, skirta dievams ir būtybėms, kurios peržengė ribas net tarp nemirtingųjų.
Jame, pasak Hesiodo ir kitų, kalinti:
– Titanai, nugalėti dievų, – Tifonas, pabaisa iškviesta prieš Dzeusą, – kiti, kurie pasikėsino į pasaulio tvarką.
Tai vieta, skirta ne žmonėms, o didiesiems maištininkams.
Senajame Testamente vaikų aukojimas Molechui – baisiausia praktika, kurią Dievas aiškiai draudžia. Ji vyko Ge Ben-Hinnom slėnyje, kuris vėliau virto Gehenna. Tačiau kai kurie graikiški vertimai (pvz., Septuaginta) ir vėlesni apokrifiniai tekstai kartais vaikų aukojimą pradeda sieti ne tik su moraline nuodėme, bet ir su dvasine bausme, artima graikų pasaulėžiūrai – tai yra, tokie žmonės nusipelno ne šiaip šeolo ar Gehennos, bet gilesnio teismo – tokio kaip Tartaras. Tartaras taip pat kartais minimas vėlesniuose krikščioniškuose apreiškimuose (pvz., Petro apreiškime), kur aprašomos įspūdingos pragaro scenos, kuriose tam tikros sielos baudžiamos ne šiaip ugnimi, bet tam tikrose zonoje, dėl žiauriausių veiksmų, įskaitant ir vaikų žalojimą ar žudymą.
Kaip Tartaras atsidūrė krikščioniškoje mintyje?
Tartaras tik kartą paminėtas visame Naujajame Testamente – 2 Petro laiške 2,4, bet labai iškalbingai:
„Jei Dievas nepagailėjo angelų, kurie nusidėjo, bet, juos įmesdamas į tamsybių duobes, pasiuntė į Tartarą, kad jie būtų laikomi teismui…“
Graikiškai:
ταρταρώσας (tartarōsas) – „įmetė į Tartarą“.
Tai vienintelis kartas, kai Naujajame Testamente pasitelkiamas graikiškas kosmologinis žodis, kuris neatitinka nei šeolo, nei Gehennos, bet reiškia dar gilesnę dvasinę bedugnę.
Petras rašo apie kritusius angelus – galbūt apie tuos pačius, kuriuos aprašo Enocho knyga: sargus, kurie nužengė į žemę, pažeidė dvasines ribas ir buvo „surakinti po žeme“.
Tai leidžia daryti prielaidą, kad Tartaras krikščioniškoje teologijoje – tai vieta, skirta ne žmonėms, bet dvasinėms jėgoms, kurios maištavo prieš Dievą ne žemėje, o anapus jos.
Ką tai reiškia?
– Kad egzistuoja sritis už mirusiųjų,
– kad net angelai turi savo kalėjimą,
– kad ne kiekviena dvasia klaidžioja, kai kurios – užrakintos.
Kuo Tartaras skiriasi nuo kitų „požemių“?
| Vieta | Kas ten eina? | Funkcija |
|---|---|---|
| Šeolas | Visi mirusieji | Laukimo vieta |
| Gehenna | Nedorėliai (moralinė kategorija) | Bausmės vieta, dažnai su ugnimi |
| Tartaras | Kritę angelai, mitinės jėgos | Dvasinis kalėjimas, gilus dugnas |
Tai lyg trijų lygių struktūra:
Šeolas – paprastas kapas.
Gehenna – vieta, kur dega sąžinė.
Tartaras – vieta, kur bausmė tampa struktūra.
Ar Tartaras yra „pragaras“?
Ne visai. Tartaras – dar giliau. Pragaras, kaip jį įsivaizduojame viduramžių piešiniuose (ugnies ežeras, demonai su šakėmis), labiau primena Gehenną. Tartaras – be formos, be veikėjų, be išėjimo. Jis tamsus ne todėl, kad jame nėra šviesos – o todėl, kad ten šviesa nereikalinga. Nes niekas nemato.
Jei Gehenna – tai gėdos vieta, tai Tartaras – atmetimo vieta. Ten net nebebandoma gelbėti. Ten – pasmerkimas jau įvykęs, ir jis kosminis, nebe moralinis.
Jei nori, galim dar išnagrinėti, kaip vėlesni rašytojai (pvz., Origenas, Augustinas) suprato šias vietas, ar kokią funkciją Tartaras turi apokrifiniuose apreiškimuose, pavyzdžiui, Petro apreiškime, kur apaštalas vedamas per pragaro sferas. Tai dar viena pamiršta, bet įspūdinga teologinės geografijos dalis.