„Saeculum Obscurum“, arba „tamsusis amžius“, yra istorikų vartojamas terminas, apibūdinantis X a. popiežystės laikotarpį, maždaug nuo 904 iki 964 m., kai Romos Bažnyčią krėtė politinės intrigos, korupcija ir moralinis nuosmukis. Šis laikotarpis išsiskiria kaip vienas chaotiškiausių ir kontroversiškiausių Katalikų Bažnyčios istorijoje, kai popiežiaus sostas tapo galingų Romos aristokratų šeimų, ypač Teofilaktų klano, įrankiu. Liber Pontificalis, nors ir pateikia šio laikotarpio popiežių biografijas, dažnai nutyli ar švelnina skandalingas detales, todėl istorikai remiasi ir kitais šaltiniais, pavyzdžiui, vokiečių kronikininko Liutprando iš Kremonos raštais, kurie atviriau piešia to meto dekadansą.
Šio laikotarpio pradžia siejama su popiežiumi Sergijumi III, kuris, anot kronikų, užėmė sostą 904 m. po žiaurių politinių manevrų. Sergijus buvo glaudžiai susijęs su Teofilaktų šeima, ypač su Teofilaktu, Romos senatoriumi, ir jo žmona Teodora, kurie faktiškai valdė miestą. Teodora, dažnai vadinama „senatrix“, turėjo milžinišką įtaką popiežių rinkimams, o jos dukra Marozija tapo dar ryškesne figūra. Marozija, anot Liutprando, buvo ne tik popiežių rinkimų lėlininkė, bet ir popiežiaus Jono X meilužė, o vėliau, kaip teigiama, netgi pagimdė būsimą popiežių Joną XI. Šios istorijos, nors kartais pagražintos, atspindi, kaip Bažnyčia buvo įvelta į žemiškų aistrų ir galios žaidimus.
Per „Saeculum Obscurum“, X a. popiežystės laikotarpį, Romos Bažnyčią valdė ne tik politinės intrigos, bet ir skandalai, dėl kurių šis periodas kartais vadinamas „pornokratija“. Teofilaktų šeima, ypač įtakingos moterys Teodora ir Marozija, manipuliavo popiežių rinkimais, o gandai apie Marozijos meilės ryšius su popiežiumi Jonu X ar jos sūnaus Jono XI paskyrimą popiežiumi kūrė įspūdį, kad sostas tapo aristokratų žaislu. Popiežius Jonas XII, Marozijos anūkas, buvo kaltinamas paleistuvyste ir korupcija, o tokios istorijos, nors kartais pagražintos, atspindi tamsiojo amžiaus moralinį ir politinį nuosmukį, kai Bažnyčia balansavo ant žlugimo ribos.
Viena iš įdomesnių šio laikotarpio istorijų yra vadinamoji „kadaverių sinodas“ – makabriškas 897 m. įvykis, kai popiežius Steponas VI ekshumavo savo pirmtako Formozo kūną, surengė jam teismą ir paniekino jo palaikais. Šis epizodas, nors ir įvyko šiek tiek anksčiau, puikiai iliustruoja politinį nestabilumą ir keršto kultūrą, persmelkusią Romą prieš „Saeculum Obscurum“. Vėliau, X a., popiežiai keitėsi taip dažnai, kad kai kurie jų valdė vos kelis mėnesius, o jų rinkimai dažnai buvo nulemti kyšių ar smurto. Pavyzdžiui, popiežius Leonas VI, valdęs 928 m., sostą užėmė tik dėl Marozijos įtakos, bet buvo greitai nušalintas.
„Saeculum Obscurum“ taip pat atspindi platesnį to meto Europos kontekstą. Po Karolingų imperijos žlugimo Roma neteko stiprios imperinės apsaugos, todėl vietos aristokratai užpildė galios vakuumą. Teofilaktų šeima, valdydama per moteris kaip Teodora ar Marozija, sukūrė unikalią sistemą, kartais ciniškai vadinamą „pornokratija“ (valdžia per meilužes). Tačiau šis terminas, kilęs iš XIX a. istorikų, yra kiek perdėtas – jis labiau atspindi Viktorijos epochos pasipiktinimą nei X a. realijas. Vis dėlto Marozijos įtaka buvo tokia didelė, kad ji netgi bandė savo sūnų, Joną XI, paskirti popiežiumi, o jos anūkas Jonas XII, valdęs 955–964 m., tapo vienu skandalingiausių popiežių, apkaltintu simonija, svetimavimu ir net žmogžudyste.
Nepaisant moralinio nuosmukio, šis laikotarpis turėjo ir netikėtų pasekmių. Pavyzdžiui, būtent „Saeculum Obscurum“ chaose užsimezgė popiežystės reformos idėjos, kurios vėliau, XI a., išsivystė į Grigaliaus reformas. Be to, Romos Bažnyčios silpnumas paskatino Šventosios Romos imperijos imperatorių, tokių kaip Otonas I, įsikišimą, kuris galiausiai 962 m. sustiprino popiežystės priklausomybę nuo vokiečių monarchų. Įdomu ir tai, kad net Brazilijos Bažnyčios istorikai, tyrinėdami kolonijinio laikotarpio kronikas, randa paralelių su „Saeculum Obscurum“, kur vietos elitas kartais manipuliuodavo vyskupų paskyrimais, siekdamas politinės įtakos.
„Saeculum Obscurum“ baigėsi apie 964 m., kai popiežius Jonas XII buvo nušalintas, o imperatorius Otonas I ėmėsi kontroliuoti popiežių rinkimus. Nors šis laikotarpis dažnai laikomas Bažnyčios gėda, jis taip pat parodo, kaip popiežystė sugebėjo išgyventi net didžiausius vidinius sukrėtimus. Liber Pontificalis, aprašydamas šio laikotarpio popiežius, dažnai vengia atvirų kritikos detalių, tačiau tarp eilučių galima įžvelgti neramumus. Šiandien šis laikotarpis domina ne tik istorikus, bet ir popkultūros kūrėjus – pavyzdžiui, serialai apie viduramžių intrigas dažnai semiasi įkvėpimo iš šių istorijų, nors ir gerokai pagražindami faktus. „Saeculum Obscurum“ lieka kaip priminimas, kad net švenčiausios institucijos nėra apsaugotos nuo žmogiškų silpnybių.