Šventosios Teresės ekstazė (it. L’Estasi di Santa Teresa), sukurta italų baroko meistro Džovano Lorenco Berninio, laikoma vienu ryškiausių sakraliojo meno simbolių, atspindinčių barokinio stiliaus dinamiką ir teatrališkumą. Ši iškilminga skulptūrinė kompozicija, esanti Romos Santa Maria della Vittoria bažnyčios Cornaro koplyčioje, jau šimtmečius intriguoja meno mėgėjus, teologus ir net pasauliečius stebėtojus savo nepaprastu emociniu intensyvumu bei virtuozišku artistiškumu. Joje atsiskleidžia religinės ekstazės samprata, kurią Berninis paverčia ne tik vizualine, bet ir įtaigia dvasine patirtimi, galinčia sukelti veržlius apmąstymus apie tikėjimo, kūniškumo ir dieviškumo santykį.
Ši skulptūra rodo baroko epochos polinkį į aistringą ekspresiją, pabrėžiančią sielos virpesius ir gyvą dramatizmą. Pačios Teresės veide atsispindi mistinis susižavėjimas, o marmuro draperijos atrodo pulsuoja gyvybės tėkme, tarsi vėjo pagautos klostės imtų banguoti apčiuopiama energija. Berninis, pasitelkdamas šviesos ir šešėlio žaismą, išnaudojo architektūrinę koplyčios aplinką, sukurdamas efektą, kuriame dieviškosios intervencijos scena iškyla iš tamsos į spindinčią šviesą. Būtent čia ryškus barokinis siekis realistiškai atskleisti antgamtinę patirtį, paverčiant ją prieinama žiūrovo sensorikai.
Manoma, kad skulptūroje įkūnytas epizodas iš Šventosios Teresės Avilietės autobiografinių raštų, kuriuose ji aprašo mistinę patirtį, esą angelas ietimi pervėręs jos širdį dieviška meile. Berninis subtiliai išgrynino šį intymų momentą, išreikšdamas gilų religinį pasitikėjimą, bet kartu sukeldamas ir tam tikrų kontroversijų dėl kūno bei dvasios ryškių sąsajų vaizdavimo. Popiežius Urbonas VIII, ne sykį pabrėžęs Berninio gebėjimą atskleisti marmuro sielą, yra pasakęs: „Šiame kūrinyje susijungia dangiškasis palaimos pulsas ir žemiškasis juslumas, sukuriantis stebuklingą malonės įspūdį.“ Tokie žodžiai atskleidžia, kiek daug dėmesio Bažnyčia skyrė efektingam religinių objektų pristatymui, idant patirtis apimtų ir intelektą, ir emocijas.
Šiuolaikinėje meno interpretacijoje Šventosios Teresės ekstazė išlieka diskusijų objektu, nes joje glūdi ir itin subtilus dvasingumas, ir kūniškas geismas. Toks dviprasmiškumas – vienas didžiųjų Berninio barokinio braižo bruožų, kuriuo jis sugebėjo suintriguoti net tolimų kraštų estetus. Prezidentas Franklinas Ruzveltas, lankydamasis Romoje, yra pastebėjęs: „Didžiąją meno grožio paslaptį lemia drąsa sieti žmogaus jausmus su idealais, kurie pranoksta laiko ir vietos apribojimus. Berninis tą ryšį atskleidžia įtaigiai – nė nepajunti, kaip marmuras papasakoja paslaptis.“ Šie prezidento žodžiai nurodo, kad net pasaulietinė perspektyva suvokia Berninio darbus ne tik kaip religinio formato, bet ir kaip universalios žmogaus būties apraiškas.
Vertinant Šventosios Teresės ekstazės koncepciją, svarbu įžvelgti dar ir Berninio talentą integruoti skirtingus meno elementus į harmoningą visumą. Skulptūra atlieka „teatrinį vaidmenį“, suteikdama žiūrovui nepakartojamą reginį, kurį dar labiau sustiprina įmantri koplyčios architektūra, reaguojanti į tikinčiųjų klūpėjimą ir maldą. Taip siekiama perteikti mistinės patirties gilumą, kviečiant stebėtoją į asmeninę kontempliaciją, žadinančią savąjį dvasinį pasaulį. Vienas garsus kunigas, prelatas Pijus Bartolomėjus, yra pastebėjęs: „Žiūrint į Šventosios Teresės ekstazę, meldiesi, net jei nežinai, į ką. Pats meno spektaklis nukreipia žvilgsnį nuo žemiškos kasdienybės į metafizinį aukštį.“
Daugelis meno tyrinėtojų pabrėžia, kad Berninis, meistriškai kurdamas drapiruočių plazdėjimą ir Teresės veido raišką, perteikia nuolatinę tam tikros įtampos būseną tarp dvasios ir kūno. Šios įtampos artikuliacija padeda atpažinti barokinį polėkį – suteikti išorinio spindesio ne tik išoriniams matmenims, bet ir vidiniams išgyvenimams. Tokio pobūdžio kūriniai įaudrina meninės istorijos laikmeną, nes siūlo konceptualiai gilius simbolius, išreiškiančius transcendentinę žmogaus troškimo ir dieviškumo jungtį.
Galima daryti išvadą, kad Šventosios Teresės ekstazė – tai nepaprastas Berninio talentų sintezės pavyzdys, kuriame sujungiama architektūrinė erdvė, religinis siužetas bei teatrališkas scenografiškumas. Skulptūra, nors sukurta XVII amžiuje, išlieka veikianti šiandien, žadindama klausytojų ir žiūrovų vaizduotę, kviesdama į dvasinę bei meninę refleksiją. Tad šis šedevras, tapęs neatsiejama barokinės ikonografijos dalimi, toliau gyvuoja kaip liudijimas, kad tikra kūrybinė galia peržengia epochų ir kultūrinių kontekstų ribas, o marmuro tyloje glūdintis šauksmas gali skambėti itin paveikiai kiekvienos kartos sąmonėje.