Šv. Jeronimo Vulgatos vertimas yra vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės projektų, kuris turėjo didžiulę įtaką Vakarų Bažnyčiai ir krikščionybės raidai. Biblija Sacra (Vulgata) – tai Šventojo Rašto vertimas į lotynų kalbą, atliktas Šv. Jeronimo IV amžiuje. Šis vertimas tapo oficialia Katalikų Bažnyčios Biblija ir buvo plačiausiai naudojamas Vakarų Europoje daugiau nei tūkstantmetį.
Bibliją į lotynų kalbą reikėjo versti, kad Vakarų Romos imperijos krikščionys, kalbantys lotyniškai, turėtų vienodą, tikslesnį Šventojo Rašto tekstą, nes anksčiau naudoti Vetus Latina vertimai buvo netikslūs ir įvairūs. Iki Jeronimo (IV a. pabaiga) lotyniškai kalbantys žmonės skaitė Vetus Latina vertimus, pagrįstus graikiškais Septuagintos ir Naujojo Testamento rankraščiais.
Jeronimas, verčiantis Vulgatą, gyveno Betliejaus oloje šalia Kristaus gimimo vietos. Jis dirbo prie žvakės šviesos, o jo laiškuose skundžiasi, kad vietiniai triukšmaudavo, trukdydami susikaupti. Ši detalė rodo, kokį atsidavimą reikėjo, kad būtų sukurtas tekstas, tapęs Bažnyčios ramsčiu. Vulgata, kaip pilnas Biblijos vertimas, apima apie 800–900 tūkst. žodžių lotynų kalba. Šiuolaikiniuose spausdintuose leidiniuose (pvz., Nova Vulgata) tai atitiktų maždaug 1000–1200 puslapių standartinio formato knygoje (priklausomai nuo šrifto dydžio ir išdėstymo). Rankraščių laikais, kai tekstas buvo rašomas ant pergamento, puslapių skaičius galėjo būti didesnis dėl didesnių raštų ir tarpų.
Jeronimo darbas apėmė apie 40–50 knygų visišką vertimą (Senojo Testamento) ir apie 27 knygų redagavimą (Naujasis Testamentas), kas sudaro milžinišką apimtį – tūkstančius rankraščių puslapių, jei skaičiuotume pergamento lapais (vienas pergamento lapas galėjo talpinti apie 200–300 žodžių). Jeronimo darbas, atsižvelgiant į to meto technologijas, buvo titaniškas. IV–V a. nebuvo nei spausdinimo mašinų, nei kompiuterių, o vertimas ir perrašinėjimas vyko ranka, naudojant plunksną, rašalą ir pergamentą ar papirusą. Jeronimas nedirbo vienas. Jis turėjo raštininkų (scribae) ir mokinių, kurie padėjo perrašinėti tekstus, tikrinti rankraščius ir kopijuoti jo vertimus. Jeronimas diktuodavo arba taisydavo rankraščius, o raštininkai atlikdavo didžiąją dalį fizinio rašymo. Jo laiškuose užsimenama apie pagalbininkus, kurie tvarkė dokumentus Betliejuje. Jeronimas gyveno Betliejuje, netoli svarbių krikščioniškų centrų, ir turėjo prieigą prie bibliotekų, įskaitant graikiškus Septuagintos rankraščius, hebrajiškus tekstus (per vietinius rabinus) ir Vetus Latina kopijas. Jis taip pat konsultavosi su žydų mokslininkais, kad geriau suprastų hebrajiškus tekstus. Jeronimas buvo asketiškas ir disciplinuotas. Jo laiškai rodo, kad jis dirbdavo ilgomis valandomis, dažnai naktimis prie žvakės šviesos, kaip minėta tavo citatoje. Tačiau jis taip pat skundėsi triukšmu ir trukdžiais, pvz., vietinių gyventojų šurmuliu ar net ožkų bliovimu, kas rodo, kad sąlygos nebuvo idealios. Jeronimas naudojo plunksną (calamus), rašalą (atramentum) ir pergamentą (pergamenum), kuris buvo brangus, todėl kartais tekstai buvo rašomi ant pigesnio papiruso. Pergamento lapai buvo ruošiami iš gyvūnų odos, o jų gamyba užtrukdavo savaites. Vienos Biblijos kopijos pagaminimas galėjo kainuoti tiek, kiek nedidelis namas! Patyręs raštininkas per dieną galėjo perrašyti apie 1000–2000 žodžių (maždaug 4–8 šiuolaikinius puslapius), priklausomai nuo rašto dydžio ir tikslumo. Jeronimas, kaip mokslininkas, greičiausiai daugiau vertė ir redagavo, o perrašinėjimą palikdavo raštininkams. Vis dėlto jo darbas truko apie 20–25 metus (382–405 m.), kas reiškia, kad jis vertė ir redagavo po kelias knygas per metus. Rašymas ranka buvo varginantis – ilgos valandos lenkiantis prie pergamento kenkė nugarai ir akims. Jeronimo laiškuose užsimenama apie jo silpstančią sveikatą, įskaitant akių problemas, kurios galėjo būti susijusios su darbu prie žvakės šviesos. Vertimas reikalavo gilaus hebrajų, graikų ir lotynų kalbų išmanymo, taip pat teologinio jautrumo. Jeronimas dažnai sulaukdavo kritikos, pvz., už tai, kad pakeitė įprastus Vetus Latina terminus, todėl turėjo rašyti laiškus, gindamas savo sprendimus. 20–25 metų laikotarpis leido jam paskirstyti darbą. Jei skaičiuotume, kad Vulgata turi apie 900 tūkst. žodžių, o Jeronimas dirbo apie 7000 dienų (20 metų), tai reiškia, kad per dieną reikėjo išversti ar redaguoti apie 130 žodžių – įmanoma užduotis, ypač su raštininkų pagalba.
Jeronimas, dirbdamas Betliejuje, kartą taip supyko ant netikslios Vetus Latina kopijos, kad pavadino ją „sugadinta kaip blogas vynas“. Jo laiške draugui jis rašė, kad „versti Bibliją – tai kaip vaikščioti per minų lauką“, nes kiekviena klaida galėjo sukelti teologinį ginčą. Be to, Jeronimas buvo toks preciziškas, kad kartais praleisdavo dienas tikrindamas vieną hebrajišką žodį, konsultuodamasis su vietiniais rabinais, kurie, anot jo, „žiūrėjo į mane kaip į keistą krikščionį“.
Šv. Jeronimo Vulgatos vertimo reikšmė:
Vertimo poreikis:
- Iki Šv. Jeronimo laikų, Šventasis Raštas egzistavo įvairiais vertimais į graikų, hebrajų ir lotynų kalbas. Populiariausias buvo Septuaginta – graikų kalbos Senojo Testamento vertimas, kurį naudojo Rytų Bažnyčia. Tačiau lotyniškų vertimų kokybė skyrėsi, o kai kurie buvo netikslūs ar nekokybiški. Dėl to buvo būtina sukurti vieningą, aiškų ir tikslų lotynišką Šventojo Rašto tekstą, skirtą Vakarų krikščionių bendruomenei.
Popiežiaus Damazo užduotis:
- Apie 382 m. Romos popiežius Damazas I paprašė Šv. Jeronimo atlikti Šventojo Rašto vertimą į lotynų kalbą. Jeronimas buvo vienas iš labiausiai išsilavinusių to meto teologų, puikiai mokėjęs graikų ir hebrajų kalbas, todėl buvo tinkamiausias žmogus šiam darbui.
Vertimo procesas:
- Jeronimas pradėjo vertimą nuo Naujojo Testamento. Naujasis Testamentas jau egzistavo lotynų kalba, tačiau Jeronimas redagavo esamus tekstus pagal originalias graikiškas rankraščio versijas, siekdamas pašalinti klaidas. Vėliau jis ėmėsi versti Senojo Testamento knygas iš hebrajų kalbos, nes nusprendė, kad vertimas turėtų būti tikslus pagal originalų hebrajišką tekstą, o ne pagal graikišką Septuagintos versiją.
Svarbiausi Vulgatos bruožai:
- Tikslumas: Jeronimas stengėsi būti kuo tiksliau ištikimas originaliems tekstams, ypač Senojo Testamento atveju, kur jis vertė tiesiogiai iš hebrajų kalbos.
- Aiškumas: Lotynų kalba, kuria Jeronimas vertė, buvo paprastesnė ir suprantama plačiajai visuomenei, todėl Vulgata tapo prieinamesnė ir suprantamesnė daugeliui Vakarų krikščionių.
Vulgata tapo oficialia Biblija:
- Jeronimo vertimas netrukus tapo pagrindiniu Biblijos tekstu, naudojamu Vakarų Bažnyčioje. 1546 m. Tridento susirinkimas oficialiai patvirtino Vulgatą kaip vienintelę autentišką Biblijos versiją, naudojamą Katalikų Bažnyčioje.
Šv. Jeronimo vertimo iššūkiai:
- Kritika ir ginčai: Jeronimo pasirinkimas versti Senąjį Testamentą tiesiogiai iš hebrajų kalbos, o ne remtis graikiškąja Septuaginta, sukėlė tam tikrą pasipriešinimą. Kai kurie Bažnyčios nariai tikėjo, kad graikų Septuaginta buvo Dievo įkvėptas vertimas, todėl Jeronimo sprendimas buvo laikomas ginčytinu.
- Jeronimo atsidavimas: Nepaisant sunkumų, Jeronimas buvo labai atsidavęs savo darbui. Jis daugelį metų gyveno Betliejuje ir dirbo prie vertimo, konsultuodamasis su žydų mokytojais ir gilindamasis į tekstų subtilybes.
Vulgatos reikšmė:
Pagrindinė Bažnyčios Biblija:
- Vulgata tapo pagrindiniu Biblijos tekstu Vakarų Bažnyčioje. Jis buvo naudojamas pamaldose, mokymuose ir teologiniuose ginčuose. Lotynų kalba, kuria buvo parašyta Vulgata, tapo universalia bažnytine kalba, todėl visame Vakarų pasaulyje Biblija buvo prieinama ir suprantama.
Bažnyčios vienybės stiprinimas:
- Vieningas lotyniškas Biblijos tekstas padėjo išlaikyti teologinį ir liturginį Vakarų Bažnyčios vieningumą. Nors Biblija buvo verčiama į vietines kalbas, Vulgata išliko pagrindine Bažnyčios autoritetu.
Ilgalaikis poveikis:
- Vulgatos tekstas darė didelę įtaką ne tik religiniam, bet ir kultūriniam Vakarų pasauliui. Viduramžių ir Renesanso rašytojai, mokslininkai ir teologai naudojo Vulgatą kaip pagrindinį Biblijos šaltinį. Ši versija buvo naudojama daugiau nei tūkstantmetį iki modernių Biblijos vertimų atsiradimo.
Šv. Jeronimo Vulgatos vertimas yra viena svarbiausių krikščionybės istorijos literatūrinių ir teologinių iniciatyvų. Jeronimo darbas užtikrino, kad Biblija būtų prieinama lotyniškai kalbantiems krikščionims ir tapo pagrindiniu tekstu Vakarų Bažnyčioje. Jo tikslumas, atsidavimas ir gilus žinių supratimas padėjo sukurti vieningą Biblijos tekstą, kuris ilgą laiką darė įtaką tiek krikščionybės teologijai, tiek Vakarų kultūrai.