Sūnus palaidūnas – tai viena žymiausių Jėzaus Kristaus parabolių, aprašyta Evangelijoje pagal Luką (Lk 15, 11-32). Ši alegorinė istorija pasakoja apie du brolius: vyresnįjį, darbštų ir paklusnų tėvui, bei jaunesnįjį, prašmatnų ir savanaudišką. Ši parabolė yra ne tik įtaigus pasakojimas, bet ir gilus mokymas apie Dievo gailestingumą, atleidimą bei žmogaus laisvą valią.
Parabolė – tai trumpas alegorinis pasakojimas, dažnai naudojamas Biblijos tekstuose, siekiant perteikti moralinę ar dvasinę tiesą. Jėzus mokė per paraboles, nes jos padeda sudėtingas idėjas pateikti paprastai ir suprantamai. Sūnaus palaidūno parabolė atskleidžia esminius krikščionybės principus per kasdienę šeimos dramą.
Evangelijoje pagal Luką Jėzus pasakoja:
„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‚Tėve, duok man priklausančią palikimo dalį.‘ Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.“ (Lk 15, 11-13)
Jaunesnysis sūnus, gavęs palikimą, palieka tėvo namus ir iššvaisto turtą. Kai šalyje kyla badas, jis tampa toks vargšas, kad ganosi kiaules ir pavydi joms ėdalo. Galiausiai supranta savo klaidą ir grįžta pas tėvą, prašydamas atleidimo:
„Aš nusidėjau dangui ir tau, nebesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu.“ (Lk 15, 18-19)
Tėvas, pamatęs grįžtantį sūnų, jį šiltai priima, surengia puotą ir sako:
„Mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ (Lk 15, 24)
Vyresnysis sūnus, sužinojęs apie puotą, supyksta ir atsisako įeiti. Jis skundžiasi, kad visada buvo paklusnus, bet negavo tokio pripažinimo. Tėvas atsako:
„Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ (Lk 15, 31-32)
Ši parabolė turtinga simbolių ir pamokymų:
- Dievo gailestingumas ir atleidimas: Tėvas simbolizuoja Dievą, kuris visada priima atgailaujančius nusidėjėlius, nepaisydamas jų klaidų. Jo meilė yra besąlygiška ir atvira kiekvienam, kas sugrįžta.
- Žmogaus laisva valia: Jaunesnysis sūnus pasirenka palikti namus ir vėliau grįžti – Dievas gerbia šią laisvę, suteikdamas žmogui galimybę rinktis, bet visada laukia sugrįžtančių.
- Atgailos svarba: Sūnaus sugrįžimas ir nuodėmių pripažinimas atveria kelią susitaikymui su Dievu ir artimaisiais.
- Pavydas ir teisingumas: Vyresnysis sūnus atspindi tuos, kurie mano, kad Dievo malonė turėtų būti uždirbta darbais, ir pamiršta gailestingumo bei atleidimo esmę.
Parabolės pamokymai atgyja per realias situacijas:
- Šeimoje vaikas, nutolęs dėl nesutarimų, grįžta ir yra priimamas su meile – tai Dievo gailestingumo atspindys kasdienybėje.
- Žmogus, jautęsis toli nuo Dievo dėl savo klaidų, randa kelią atgal per atgailą ir maldą.
- Bendruomenė švenčia atgailaujančių sugrįžimą, parodydama, kad meilė ir atleidimas yra stipresni už teismą.
Sūnaus palaidūno parabolė moko apie Dievo begalinį gailestingumą ir žmogaus galimybę sugrįžti pas Jį. Ji kviečia apmąstyti santykius su Dievu ir artimaisiais, primindama, kad atleidimas ir meilė nugali visas klaidas. Tai istorija apie viltį – kelias namo visada atviras, o Dievo meilė laukia kiekvieno, nepaisant praeities.