Tarp gotikinių Notre-Dame de Paris katedros bokštų, viršutiniame jos taške, sėdi viena keisčiausių ir labiausiai įsimintinų figūrų – vadinamoji Stryga. Tai ne monstras, ne angelas, o kažkas tarp – groteskiška akmeninė pabaisa, susimąsčiusi, smakru įsirėmusi į delnus, žvelgianti žemyn į miestą. Ji nėra senovinė, nėra ir praktinė – ši figūra ne lietvamzdis, kaip tikrieji gargoiliai, bet dekoratyvinis elementas, sukurtas perteikti nuotaiką ir atmosferą. Būtent dėl to Stryga tapo ne tik Paryžiaus katedros simboliu, bet ir viso miesto romantinės melancholijos įkūnijimu.
Nors manoma, kad visi Notre-Dame gargoiliai siekia viduramžių laikus, ši figūra atsirado daug vėliau – XIX amžiuje, kai architektas Eugène Viollet-le-Duc ėmėsi didžiulio šios gotikinės šventovės restauravimo projekto. Jo komanda atkūrė ne tik prarastus architektūrinius elementus, bet ir sukūrė naujų – tarp jų ir Strygą. Ji nebuvo sukurta siekiant gąsdinti ar tarnauti kaip lietvamzdis, kaip buvo įprasta gotikinėje architektūroje. Ji buvo sumanyta kaip išraiškingas, net žmogiškas groteskas – tarsi įsikūnijusi vienatvė ar amžinas stebėjimas.
Strygos vardas kilo iš lotyniško žodžio striga, reiškiančio raganą ar demoną. Tokie padarai minimi Vidurio Europos folklore – jie būdavo naktiniai, pavojingi, tarsi pusiau žmonės, pusiau pabaisos. Tačiau Notre-Dame figūra šio pavadinimo neatitinka tiesiogiai. Ji neatrodo grėsminga – veikiau pavargusi. Stryga neturi šnypščiančios burnos, ji neveržiasi puolimui. Jos poza – susimąsčiusi, net liūdna – lyg būtybė, priversta amžinai sėdėti virš miesto, niekada neišdrįsdama nusileisti žemyn.
„Stryga“ ar jos variantai (lenk. strzyga, rumun. strigoi, alb. shtriga) vaizduojami kaip naktiniai padarai, atgimstantys iš numirėlių arba pasirodantys kaip žmogaus ir pabaisos hibridai. Jie vaizduojami kaip moterys, turinčios antgamtinių galių – gebančios skristi, siurbti kraują, užkerėti ar atimti gyvybinę energiją iš žmonių. Pasak kai kurių legendų, strygos buvo dvigubai gimę žmonės – turėję dvi širdis ar dvi sielas, iš kurių viena po mirties nenurimdavo ir sugrįždavo į gyvųjų pasaulį medžioti. Šis vardas kildinamas iš bendraeuropinės baimės dėl mirties ir nematomų grėsmių nakties metu – todėl strygos simbolizuoja ir kolektyvinį nerimą, ir mitologinį paaiškinimą ligoms, nelaimėms ar netikėtoms mirtims. Notre-Dame groteskė šis folkloro motyvas įgauna naują formą – akmeninė figūra nepasižymi jokiais tiesioginiais demoniškais bruožais, tačiau vardas suteikia jai tamsų, mistinį foną. Tai tampa savotiška kultūrine žaisme: figūra, kuri nieko nedaro, bet per vardą prisodrinama legendų ir praeities baimių.
Ši figūra tapo viena labiausiai atpažįstamų visos katedros detalių. Turistų fotografijose ji dažnai įkomponuojama priešais Paryžiaus panoramą – Eifelio bokštą, Senos vingius, stogus. Jos kontrastas su gyvu, judančiu miestu sukuria įspūdį, kad ji – tarsi miesto sąžinė, liudininkė. Stryga tapo populiaria atvirukų ir kelionių gidų iliustracija, jos siluetas kartojamas meno kūriniuose ir net suvenyruose.