Stela (lot. stela, gr. stēlē) – tai vertikaliai pastatyta akmeninė lenta arba plokštė, dažnai dekoruota užrašais, reljefais ar piešiniais, naudojama įvairiose senovės kultūrose kaip paminklas, atminimo ženklas ar ritualinis objektas. Nuo Egipto iki Graikijos, nuo Mesopotamijos iki Mesoamerikos, stelos atliko svarbų vaidmenį įamžinant mirusiuosius, žymint svarbius įvykius ar šlovinant dievus.
Žodis stela kilęs iš graikų kalbos stēlē, reiškiančios „stulpą“ arba „lentą“, ir buvo perimtas į lotynų kalbą kaip stela. Terminas apibūdina akmeninę plokštę, dažniausiai stačiakampę, stovinčią vertikaliai, kartais įkastą į žemę. Stelų paskirtis buvo įvairi: jos galėjo tarnauti kaip kapo ženklai, atminimo paminklai, ribų žymekliai ar net teisiniai dokumentai. Užrašai ant stelų dažnai buvo iškalti, o kartais papildyti spalvotais piešiniais ar reljefais, vaizduojančiais dievus, valdovus ar mitologines scenas.
Pagrindinė stelos funkcija – įamžinti informaciją ateities kartoms. Jos buvo tarsi akmeniniai „dokumentai“, perteikiantys vardus, žygdarbius, maldas ar įstatymus. Dėl patvarios medžiagos (dažniausiai granito, kalkakmenio ar smiltainio) stelos išliko iki mūsų dienų, tapdamos neįkainojamais archeologiniais artefaktais.
Istorija ir naudojimas
Stelų tradicija siekia tūkstančius metų ir yra būdinga daugeliui senovės civilizacijų:
- Senovės Egiptas: Egipte stelos buvo naudojamos kaip kapų ženklai, šventyklų dekoracijos ar karališkų dekretų skelbimo priemonė. Pavyzdžiui, Rozetės akmuo (196 m. pr. Kr.) yra stela, ant kurios iškaltas Ptolemėjaus V dekretas trimis rašmenimis (graikų, demotiniu ir hieroglifais). Kapų stelose dažnai buvo iškalti mirusiųjų vardai, maldos dievui Ozyriui ar scenos iš pomirtinio gyvenimo.
- Mesopotamija: Mesopotamijos kultūrose, tokiose kaip Asirija ar Babilonija, stelos buvo naudojamos šlovinti valdovus ar įamžinti pergales. Garsiausia yra Hamurabio stela (apie 1754 m. pr. Kr.), ant kurios iškaltas Hamurabio įstatymų kodeksas – vienas pirmųjų rašytinių teisės rinkinių istorijoje.
- Senovės Graikija: Graikijoje stelos dažniausiai buvo kapų paminklai, vadinami stēlē funeraria. Jos vaizdavo mirusįjį su šeima ar simboliniais atributais, o užrašai nurodydavo vardą ir kartais epitafiją. Atėnuose V a. pr. Kr. stelose buvo įamžinti kritę kariai, pavyzdžiui, Maratono mūšio didvyriai.
- Mesoamerika: Majų civilizacijoje stelos buvo didingi paminklai, statomi šventyklų aikštėse, vaizduojantys valdovus, jų žygdarbius ar religines ceremonijas. Pavyzdžiui, Tikalo stelose (Gvatemala) iškaltos datos pagal majų kalendorių ir valdovų portretai.
- Europa ir kitos kultūros: Keltų ir skandinavų kultūrose stelų atitikmenys buvo runų akmenys, ant kurių iškalti užrašai ir ornamentai. Lietuvoje ir Baltijos regione panašios akmeninės plokštės, vadinamos antkapiniais akmenimis, buvo naudojamos pagoniškais laikais, o vėliau – krikščioniškuose kapuose.
Stelos simbolizavo amžinybę ir atmintį. Akmuo, kaip patvari medžiaga, užtikrino, kad užrašai ir vaizdai išliks per kartas, o vertikali stelos forma siejo žemę su dangumi, atspindėdama dvasinį ryšį tarp mirusiųjų ir dievų. Kapų stelose užrašai ar maldos buvo skirti apsaugoti mirusiojo sielą ar įamžinti jo vardą, kaip antai Egipte, kur vardas buvo laikomas sielos dalimi.
Stelos taip pat turėjo socialinę funkciją – jos rodė mirusiojo statusą, šeimos turtą ar visuomeninę reikšmę. Pavyzdžiui, Graikijos stelose turtingų piliečių atvaizdai buvo detalesni, o majų stelose valdovai vaizduoti kaip dievai.
Viena paslaptingiausių stelų yra „Merneptaho stela“ (apie 1208 m. pr. Kr.), kurioje pirmą kartą istorijoje užrašytas žodis „Izraelis“, laikomas seniausiu Izraelio tautos paminėjimu. Ši stela, rasta Egipte, yra svarbus archeologinis Biblijos tyrimų šaltinis.
Stela – tai senovės civilizacijų atminties simbolis, įamžinantis mirusiuosius, valdovus ar įstatymus. Nuo Hamurabio kodekso iki majų valdovų portretų, stelos atskleidžia kultūrų istoriją, tikėjimus ir meną. Jų patvarumas leidžia mums pažinti praeitį, o simbolinė reikšmė – nuo kapų ženklų iki šventų monumentų – išlieka universali per tūkstantmečius.