Socialinė enciklika – tai popiežiaus paskelbtas dokumentas, skirtas aptarti socialinius, ekonominius ir politinius klausimus krikščioniškos doktrinos šviesoje. Enciklikos yra oficialūs Bažnyčios mokymo dokumentai, skirti ne tik dvasininkams, bet ir visiems pasauliečiams, siekiant atkreipti dėmesį į aktualias visuomenės problemas ir pasiūlyti moralines bei etines gaires.
Pirmoji ir bene svarbiausia socialinė enciklika – Leono XIII paskelbta Rerum Novarum (1891 m.). Šis dokumentas buvo atsakas į XIX a. industrializacijos sukeltas socialines problemas: darbininkų išnaudojimą, ekonominę nelygybę ir socialistinių idėjų plitimą. Enciklika gynė privačią nuosavybę, tačiau kartu skatino socialinį teisingumą ir darbdavių atsakomybę už darbuotojų gerovę. „Darbininkų ir darbdavių santykiai turi remtis teisingumu ir meile, o ne vien pelno siekimu“ – rašė Leonas XIII.
Vėlesnės socialinės enciklikos
Po Rerum Novarum sekė daugelis kitų enciklikų, kurios plėtojo Bažnyčios socialinę doktriną:
- Quadragesimo Anno (1931 m.) – Pijus XI šioje enciklikoje pabrėžė subsidiarumo principą ir pasisakė prieš tiek radikalų kapitalizmą, tiek totalitarinį socializmą.
- Mater et Magistra (1961 m.) – Jonas XXIII nagrinėjo tarptautinę socialinę nelygybę ir skatino solidarumą tarp tautų.
- Populorum Progressio (1967 m.) – Paulius VI kalbėjo apie integralų žmonijos vystymąsi, pabrėždamas, kad ekonominė pažanga be moralinio pagrindo yra pavojinga.
- Laborem Exercens (1981 m.) – Jonas Paulius II analizavo darbo reikšmę žmogaus orumui ir ekonominei sistemai.
- Centesimus Annus (1991 m.) – Jonas Paulius II pažymėjo socialinio teisingumo svarbą rinkos ekonomikoje, išlaikant žmogaus orumą.
- Caritas in Veritate (2009 m.) – Benediktas XVI nagrinėjo globalizacijos, ekonominio vystymosi ir etikos santykį.
- Laudato Si (2015 m.) – dabartinis popiežius Pranciškus šiame dokumente atkreipė dėmesį į ekologijos problemas ir žmogaus atsakomybę už kūriniją.
Socialinės enciklikos yra itin svarbios, nes jos siūlo etinius atsakymus į šiuolaikinės visuomenės iššūkius: skurdą, migraciją, aplinkos apsaugą, technologijų poveikį žmogui. „Vystymasis negali apsiriboti vien ekonominiu augimu; jis privalo būti visapusiškas, orientuotas į žmogų ir bendrąjį gėrį“ (Caritas in Veritate).
Bažnyčios socialinė doktrina yra daugiau nei teorinis svarstymas – tai kvietimas veikti. Ji įkvepia tiek tikinčiuosius, tiek visą pasaulį siekti teisingesnės visuomenės, kurioje kiekvienas žmogus būtų vertinamas ir gerbiamas. Socialinės enciklikos kviečia mus visus permąstyti savo vaidmenį pasaulyje ir ieškoti būdų, kaip kurti darnią ir moralią visuomenę.