Žodis slėpinys (lot. mysterium, gr. mystērion) krikščioniškoje tradicijoje reiškia dieviškosios tikrovės aspektą, kuris pranoksta žmogaus protą, bet yra apreikštas tikėjimui. Tai nėra mįslė, kurią reikia išspręsti, o tiesa, kurią galima priimti ir apmąstyti, nors ji lieka iki galo nesuvokiama žmogišku protu.
Apaštalas Paulius rašė:
„Dievo išmintis slaptinga, paslėpta iš anksto, Dievo numatyta mūsų šlovei.“ (1 Kor 2,7)
Bažnyčios mokyme slėpiniai – tai ne paslaptys, o Dievo planai ir veiksmai, kurie peržengia gamtinį supratimą, pvz.:
- Švenčiausiosios Trejybės slėpinys,
- Įsikūnijimo slėpinys (Dievo tapimas žmogumi),
- Išganymo slėpinys,
- Bažnyčios slėpinys,
- Sakramentų slėpiniai.
Marijos slėpiniai – jos Nekaltasis Prasidėjimas, Dievo Motinos titulas, Mergelystė ir Ėmimas į dangų – nėra atskiri faktai, bet Kristaus ir Bažnyčios slėpinio dalys. Donalas Flanaganas tai gerai paaiškina: šios tiesos yra Dievo išganančio buvimo žmoguje ir su žmogumi ženklai.
Slėpiniai Bažnyčios kalboje reiškia apreikštą, bet pilnai neišsemiamą Dievo tikrovę, susijusią su mūsų išganymu.