Skapai yra nedidelė stačiatikių kilmės pacifistinė sekta, susiformavusi XVIII amžiaus Rusijoje. Sekta išsivystė iš dvasinio judėjimo, ieškojusio asketiškų gyvenimo formų ir griežto atsidavimo Dievui. Skapai tikėjo, kad kūno aistros yra viena iš pagrindinių žmogaus nuodėmės priežasčių, todėl siekė visiško kūno ir sielos apvalymo per radikalias praktikas. Viena iš jų buvo kastracija, kurią jie laikė priemone kūniškiems geismams pašalinti ir pasiekti dvasinį tobulumą.
Skapų tikėjimo šaknys siejamos su stačiatikių tradicija, tačiau jų praktikos buvo labai nutolusios nuo tradicinės ortodoksinės teologijos. Jie laikėsi nuomonės, kad žmogus turi atsisakyti bet kokių kūniškų troškimų, įskaitant seksualinę veiklą ir dauginimąsi. Jie šią idėją grindė Biblijos tekstais, pavyzdžiui, Mato evangelijos žodžiais: „Yra eunuchų, kurie tokiais gimė iš motinos įsčių, yra eunuchų, kuriuos žmonės tokiais padarė, ir yra eunuchų, kurie patys save tokiais padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia suvokti, tesuvokia“ (Mt 19, 12). Šią eilutę skapai interpretavo kaip raginimą savanoriškai atsisakyti kūniškų malonumų, kad būtų pasiektas dvasinis gyvenimas.
Sektos nariai gyveno uždaroje bendruomenėje, atskirti nuo pasaulietinės visuomenės. Jie laikėsi griežtų pacifistinių nuostatų, vengė karo tarnybos ir konfliktų. Skapai taip pat propagavo lygybę tarp bendruomenės narių ir pasidalijimą turtais, atsisakydami prabangos ir pertekliaus. Jie tikėjo, kad tik taip žmogus gali pasiekti tikrąjį susivienijimą su Dievu.
Nors skapai save laikė religine bendruomene, jų veikla susilaukė didelės kritikos tiek iš pasaulietinės valdžios, tiek iš stačiatikių Bažnyčios. Valdžia sektoje matė grėsmę, nes jų pacifistinės nuostatos ir radikalios praktikos kėlė abejonių dėl lojalumo visuomenės normoms. Stačiatikių Bažnyčia juos laikė eretikais dėl doktrinos neatitikimo ir kraštutinių metodų. Daugelyje šalių jų veikla buvo uždrausta, o nariai persekiojami.
Skapų praktikos, ypač kastracija, susilaukė destruktyvios sektos etiketės dėl jų poveikio žmogaus sveikatai ir gyvenimui. Šių praktikų vertinimas kelia daug diskusijų, nes jos dažnai vertinamos ne tik religiniu, bet ir etiniu bei medicininiu požiūriu. Šventasis Raštas daugelyje vietų pabrėžia, kad kūnas yra Dievo kūrinys ir šventykla, kaip parašyta: „Argi nežinote, kad jūsų kūnas yra Šventosios Dvasios šventykla, kurią turite iš Dievo, ir kad nepriklausote patys sau?“ (1 Kor 6, 19). Tai skatina svarstyti, ar radikalios kūno pokyčių praktikos gali būti suderintos su krikščionišku požiūriu į žmogaus kūną ir gyvenimą.
Nors šiuolaikinėje visuomenėje skapai yra labai reti, jų istorija ir praktikos rodo religinių judėjimų įvairiapusiškumą bei ribas tarp asketizmo ir kraštutinumo. Jų pavyzdys kelia klausimų apie asmeninio tikėjimo, bendruomenės normų ir etikos santykį, taip pat apie tai, kaip visuomenė turėtų vertinti religinius judėjimus, kurie peržengia tradicinio tikėjimo ribas.