Šinaro miestas, siejamas su bibliniu Babelio (Babilono) miestu, yra reikšminga Senojo Testamento figūra, ypač žinoma dėl Babelio bokšto istorijos. Šis miestas minimas Pradžios knygoje kaip vieta, kur žmonija bandė pastatyti bokštą, siekiantį dangų, o tai lėmė kalbų susimaišymą.
Šinaro miestas (hebr. אֶרֶץ שִׁנְעָר, Eretz Shin‘ar) Biblijoje minimas kaip regionas, kuriame stovėjo Babelio miestas. Hebrajiškas pavadinimas „Shin‘ar“ kildinamas iš akadų kalbos, kur šis regionas vadinamas Šumeru arba Šumuru, siejamas su senovės Mesopotamijos Šumerų civilizacija. Graikiškoje Septuagintoje Šinaras vadinamas Σενναάρ (Sennar), o lotyniškoje Vulgatoje – Senaar. Šie pavadinimai nurodo geografinę sritį, apimančią pietinę Mesopotamiją, dabartinį pietų Iraką, kur klestėjo senosios Šumerų, Akadų ir Babilono civilizacijos.
Pavadinimas „Šinaras“ gali būti susijęs su akadų žodžiu šum („dvi upės“), nurodančiu Tigro ir Eufrato upių regioną. Kai kuriuose šaltiniuose Šinaras tapatinamas su Babilonija, ypač dėl Babelio bokšto istorijos, kuri siejama su Babilono zikuratu – Etemenanki šventykla.
Šinaro miestas labiausiai žinomas dėl Babelio bokšto istorijos, aprašytos Pradžios knygoje (11:1–9). Ši istorija pasakoja apie žmonijos bandymą pastatyti bokštą, kuris „siekia dangų“, siekiant „įgyti vardą“ ir išvengti išsklaidymo po žemę. Tačiau Dievas, matydamas jų puikybę, sumaišė jų kalbas, todėl žmonės nebegalėjo susikalbėti ir buvo išsklaidyti po pasaulį.
Istorinis kontekstas
Babelio bokšto istorija greičiausiai remiasi realiais Mesopotamijos zikuratų, ypač Babilono Etemenanki, statybos tradicijomis. Zikuratai buvo šventyklos, skirtos dievams garbinti, simbolizavę jungtį tarp žemės ir dangaus. Etemenanki, kurio pavadinimas reiškia „dangaus ir žemės pamatas“, buvo pagrindinė Babilono šventykla, siejama su dievu Marduku. Istorikai mano, kad šis zikuratas galėjo įkvėpti biblinę istoriją, kuri perteikia ne tik fizinį statinį, bet ir žmogaus ambicijų bei puikybės temą.
Šinaro regionas buvo civilizacijos lopšys, kuriame klestėjo raštas, teisė, mokslas ir architektūra. Tačiau Biblijoje Šinaras vaizduojamas kaip puikybės ir maišto prieš Dievą simbolis. Be Babelio bokšto, Šinaras minimas ir kitose Biblijos vietose, pavyzdžiui, kaip vieta, kur karalius Amrafelis valdė (Pr 14:1) ar kur izraelitai buvo ištremti (Iz 11:11).
Babelio bokšto istorija atskleidžia kelias temas:
- Puikybė ir nuolankumas: Žmonių noras „pasidaryti vardą (reputaciją, autoritetą)“ rodo jų puikybę, kuri kontrastuoja su bibline nuolankumo ir paklusnumo Dievui idėja.
- Kalbos ir bendruomenės svarba: Kalbų susimaišymas simbolizuoja bendruomenės susiskaldymą, o kartu ir įvairovę, kurią Dievas įveda kaip žmonijos išsklaidymo priemonę.
- Dieviškasis įsikišimas: Istorija pabrėžia Dievo galią reguliuoti žmogaus veiksmus, kai šie peržengia ribas.
Valdorfo pedagogikoje, remiantis Rudolfo Štainerio idėjomis, Babelio bokšto istorija gali būti interpretuojama kaip dvasinio kelio metafora – žmogaus siekis „pasiekti dangų“ per materialius darbus, tačiau tikrasis kelias į dvasinį augimą reikalauja vidinės transformacijos.
Biblinės citatos
- Pradžios 11:1–4 (Šventasis Raštas, 1998 m. leidimas): „Visa žemė turėjo vieną kalbą ir vienodus žodžius. Kai žmonės kėlėsi iš rytų, jie rado lygumą Šinaro šalyje ir ten apsigyveno. Jie tarė vieni kitiems: „Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime.“ […] Paskui jie sakė: „Statykimės miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų, ir pasidarykime vardą, kad nebūtume išsklaidyti po visą žemės paviršių.“ Ši citata atskleidžia žmonijos vienybę ir ambiciją, tačiau taip pat jų norą išaukštinti save, o ne ieškoti harmonijos su dieviškąja tvarka.
- Pradžios 11:6–7: „Viešpats tarė: „Štai jie yra viena tauta ir visi kalba viena kalba, ir tai tik jų darbų pradžia. Dabar jiems nebus neįmanoma nieko, ką jie sumanys daryti. Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vieni kitų.“ Ši citata pabrėžia dieviškąjį įsikišimą, kuris riboja žmogaus galias ir skatina įvairovę per kalbų suskaidymą.
Kitos citatos ir interpretacijos
- Rudolfas Štaineris (iš paskaitos „Babelio bokštas ir dvasinis mokslas“, 1916 m.): „Babelio bokšto istorija nėra tik mitas, bet ir dvasinė realybė. Žmonės siekė suvienyti savo jėgas materialiam tikslui, tačiau tikrasis suvienijimas įmanomas tik per dvasinį supratimą. Kalbų susimaišymas simbolizuoja būtinybę atrasti vidinę kalbą – sielos dialogą su kosmosu.“ Štaineris pabrėžia, kad istorija moko apie dvasinio, o ne materialaus, kelio svarbą.
- C. S. Lewis (krikščionių apologetas, „Laiškai Screwtape’ui“, 1942 m.): „Žmogaus puikybė visada siekia pastatyti savo bokštą, bet tikrasis kelias į dangų yra ne statyba, o nuolankumas ir meilė.“ Lewisas pabrėžia krikščioniškąją nuolankumo temą, kuri kontrastuoja su Babelio bokšto ambicijomis.
Žvaigždžių bokštas
Senovės Šinaro lygumoje, kur Tigro ir Eufrato upės glaudėsi viena prie kitos, stovėjo miestas, vadinamas Babeliu. Jo žmonės, kalbantys viena kalba, svajojo apie didybę. „Pastatykime bokštą, kuris sieks žvaigždes!“ – šaukė jie, tikėdamiesi, kad jų vardas bus minimas amžinai. Dieną ir naktį plytos buvo deginamos, akmenys nešami, o bokštas kilo vis aukščiau. Bet vieną rytą, kai saulė apšvietė pusiau užbaigtą statinį, darbininkai staiga nebesuprato vieni kitų. Vieni šaukė akadų kalba, kiti – nežinomais žodžiais, o treti gestais bandė aiškinti savo mintis. Statyba sustojo, o žmonės, susiskaldę ir sutrikę, pasklido po pasaulį. Bokštas liko nebaigtas, kaip priminimas, kad didybė kyla ne iš akmenų, o iš širdies vienybės.