Sakoma, kad žmogaus kūnas gali praeiti, tačiau vidinė esybė pasiekia amžinąjį prieglobstį. Per visą religijų istoriją tikėta, jog gyva būtybė nėra vien iš materijos sudarytas mechanizmas. Neapčiuopiama asmenybės dalis, vadinama siela, neretai pristatoma kaip amžinos prigimties, nes jos neapriboja joks fizinis aspektas. Nors šią tiesą kai kas kvestionuoja, daug tikinčiųjų laiko ją kertiniu dvasinio gyvenimo pamatu.
Teologai aiškina, kad nemarius aspektus galima aptikti Šventajame Rašte bei Bažnyčios mokyme. Kristaus žodžiai kalba apie prisikėlimą ir amžiną gyvenimą: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki manimi, nors ir numirtų, gyvens“ (Jn 11,25). Šie žodžiai veda į sampratą, jog vien dulkės neturėtų paskutinio žodžio. Tikėjimas leidžia suvokti, kad egzistuoja dvasinis kelias po žemiškos kelionės pabaigos.
Kai kuriems tikintiesiems siela siejama su nuolatine bendryste su Dievu. Tokia bendrystė reiškiasi kaip troškimas susivienyti su Kūrėju maldoje ir apeigose. Nors aplinkoje matoma laikinumo atspindžių – nusidėvintys daiktai, trapūs planai – žmogaus dvasia siekia to, kas pranoksta laiko ribas. Dėl šios priežasties malda, sakramentai ar religinės šventės įgauna gilią prasmę. Tikima, kad vieną dieną siela susilies su dieviškąja meile ir patirs nesibaigiančią palaimą.
Filosofai visais laikais mėgino suprasti, ar sielos nemirtingumas susijęs su prigimtimi, ar su Aukščiausiuoju pradmeniu. Platonas teigė, kad žmoguje glūdi amžinas principas, kuriam nelemta išnykti. Krikščioniškoje tradicijoje taip pat mokoma apie laisvos valios ir Dievo malonės sąveiką. Tokios sampratos grindžiamos įsitikinimu, jog dieviškoji dvasia palaiko visa, kas išlieka po žemiškųjų bandymų. Tad sielos gyvenimas įgauna begalinę perspektyvą, kuri, anot tikinčiųjų, tęsiasi ir pasauliui perėjus į naują būvį.
Ne viename religiniame mokyme pabrėžiama, kad laikiname gyvenime svarbu rengtis amžinybei. Kai kurie atgailos, pasninko, askezės bei artimo meilės veiksmai laikomi kelrode šviesa siekiant geresnio ryšio su Dievu. Gėris, pasiaukojimas ir kitų palaikymas atveria duris į tolesnį paties žmogaus augimą. Manoma, kad visa tai dar labiau suartina sielą su jos amžinuoju pradu, kuris nepaliestas laiko.
Nepaisant to, kad žmogiškasis protas ne visada iki galo įstengia apčiuopti amžinybę, daugelis randa guodžiantį atsaką tikėjime. Kiekvienas, kuris žvelgia į dangų su viltimi, išgyvena vidinį džiaugsmą, kad mirtis nėra galutinė riba. Palaima, aprašyta daugybės šventųjų liudijimuose, dvasios kelyje nušviečia gyvos bendrystės su Viešpačiu perspektyvą. Nuolat primenama, jog tikrieji lobiai kaupiami ten, kur nėra nei korozijos, nei irimo.
Dvasios nemirtingumas įkvepia gyventi atsakingai, mylėti aplinkinius ir siekti vienybės. Nors kasdienybėje būna išbandymų, tikėjimas ragina neprarasti vilties. Bažnyčios tėvai yra rašę, kad kiekvienas netekties skausmas gali tapti kelione į didesnę bendrystę su Kūrėju, jei širdis lieka atvira dieviškajam vedimui. Pasitikėjimas šia tikrove daugelį metų palaikė krikščionių bendruomenes, o amžinoji siela liudijo, kad kūnas tėra laikinas namas, iš kurio kada nors žengsime į neblėstančią dieną.