Senajame Testamente dažnai pasirodo tylus, bet nuolat esantis žodis – šeolas. Jis nėra nei rojus, nei pragaras. Ne dangaus karalystė, ne liepsnojanti gelmė. Tai vieta, kur nueina visi – teisūs ir nedorėliai, karaliai ir vergai, kūdikių kaulai ir senolių šešėliai. Tai – mirties buveinė, ne tiek bausmės, kiek būties išblėsimo erdvė.
Šeolas hebrajiškai rašomas שְׁאוֹל (šə’ôl), ir reiškia „tą, kas žemiau“, „gyvybės šešėlį“, o kai kuriose interpretacijose – tiesiog „duobę“. Iš pradžių tai nebuvo baimės vieta, greičiau – neišvengiamybės. Vieta, kur niekas nebeskamba. Kur Dievas nebegirdimas.
Psalmė 88, mirštančiojo malda:
„Ar skelbiama Tavo ištikimybė kapuose? Ar šeole kas gieda Tavo šlovę?“
Tai retorinis klausimas. Šeolas – tyla, užribis. Net Dievo vardas ten neskamba.
Tačiau Biblijos eigoje šeolo samprata pradeda keistis. Iš neutralios mirusiųjų buveinės ji pamažu įgyja niūresnį atspalvį – ne tik kaip vieta, bet kaip būsena. Ten atsiduria ne tik kūnai, bet ir sąmonė. Nežinojimas. Atskirumas. O vėliau – gal net sąžinė.
Jobo knygoje, kai Jobas prakeikia savo gimimą, jis sako:
„Kodėl aš negimiau kaip mirusieji, kurie jau ilsisi? Kaip tie, kurie gyvena šeole – kuriame nebėra nei triukšmo, nei skausmo.“
Šeolas čia tampa pavargusiųjų prieglobsčiu. Ir vis dėlto – jis nėra išganymas.
Yra vietų, kur šeolas įgyja beveik gyvą veidą. Jis gali „išsižioti“, „nuryti“, „nepaleisti“. Pr 37,35 Jokūbas, manydamas, kad Juozapas žuvo, sako:
„Aš žengsiu liūdėdamas į savo sūnaus šeolą.“
Ne kapą – šeolą. Tarsi jo sielos dalis nuleis sparnus į apačią, į vietą, kur nebėra atgarsių.
Tuo tarpu vėlesniuose tekstuose, ypač pranašuose ir po tremties laikotarpiu, atsiranda skirtumas tarp „paprasto“ mirimo ir nedorėlių likimo. Kartais minima, kad šeolas turi „gylį“ – kažkas yra „žemiau šeolo“. Atsiranda mintis, kad kai kurie eina ten ne šiaip ilsėtis, o būti „užrakinti“.
Tai dar ne pragaras, bet jau nuojauta apie jį.
Graikiškoje Septuagintos versijoje šeolas verčiamas žodžiu hades – kas dar labiau supainiojo reikšmes vėlesniems skaitytojams, nes helenistiniame pasaulyje hadas turėjo savas zonas, teismus, laivavedžius ir atpildą. Hebrajų šeolas to neturėjo. Jis nebuvo nei dievybė, nei karalystė. Jis – skylė.
Ir vis dėlto, kai Jėzus kalba apie mirtį, kai pasakoja apie turtuolį ir Lozorių, kai mini „išorės tamsą“ ar „verksmą ir dantų griežimą“, jo žodžiai atrodo kaip logiška šeolo evoliucija. Iš tylos – į sąmoningą atskirtį. Iš šešėlių – į dvasinį atspindį. Krikščionybėje šeolas tampa laukimo vieta – prieš teismą, prieš prisikėlimą.
Šeolas senajame pasaulyje buvo kaip ugnikalnio gerklė: visi žinojo, kad jis ten yra, bet niekas nenorėjo žiūrėti per ilgai. Ir gal todėl apie jį kalbėta retai, lėtai, beveik poetiškai.
Puiku. Pateikiu tau pratęsimą su pastraipų pavadinimais ten, kur tai natūraliai padeda orientuotis. Išlaikau tą patį toną – be šablonų, be perdėtų pretenzijų, bet su turiniu, kuris kvėpuoja giliai.
Šeolas kabaloje: vieta, bet ir būsena
Kabaloje šeolas nėra tiesiog duobė po žeme. Tai viena iš klipot – tamsiųjų šydų ar apvalkalų, kurie dengia pasaulį nuo dieviškos šviesos. Tai vieta, kur siela praranda ryšį su savo šaltiniu, bet ne visam laikui. Tai pasaulis be kontempliacijos, be aiškumo – ir todėl pilnas kančios, sumišimo, pasimetimo. Kabala – tai mistinė judaizmo tradicija, kurios tikslas yra atskleisti žmogaus ir pasaulio prigimties esmę, leidžianti suvokti visatos slėpinius.
Kai kurie kabalistai (pvz., Isaac Luria) šeolą siejo su sielų valymo erdve. Ne amžina bausmė, o lėtas tirpimas, kol siela gali būti „pataisyta“ (tikkun) ir iškelta atgal į šviesos sferas. Kai kur jis net laikomas psichologine būsena: žmogus gali būti „gyvas“, bet jau šeole, jei nutraukęs visus ryšius su Dvasia.
Nuo šeolo prie krikščioniško pragaro
Krikščioniškoji teologija iš pradžių perima žydišką šeolo sampratą kaip mirusiųjų vietą, tačiau jau pirmaisiais amžiais į ją ima skverbtis graikiškos ir romėniškos požemių karalystės vaizdiniai. Ypač per Septuagintą, kur šeolas verčiamas žodžiu hades.
Hadas, skirtingai nei šeolas, jau turi zonas: yra Tartaras (apatinė dalis – bausmei), yra Elysiumas (palaimintiems). Kai kurie krikščionys, ypač vėliau, ėmė tarti, kad nedorėliai iš karto eina į bausmę, o teisieji – į Abraomo prieglobstį (kaip Lozorius). Taip atsiranda aiškesnis dualizmas, ko šeolas neturėjo.
Be to, krikščionių mintyje šeolas virsta laikinu kalėjimu prieš paskutinįjį teismą, bet jau su sąmone, su laukimu, net su viltimi. Tai ypač ryšku ortodoksų tradicijoje, kur šeolas tapo Kristaus nužengimo vieta – vieta, kur net mirusieji sulaukė Vilties.
Kuo šeolas skiriasi nuo Gehennos?
Šeolas – tai mirusiųjų buvimo vieta. Gehenna – tai bausmės vieta.
Gehenna kilusi iš Ge Ben-Hinnom – slėnio netoli Jeruzalės, kur kadaise aukoti vaikai Molechui. Pranašai šią vietą vartojo kaip žiaurumo ir dieviškos atpildo simbolį.
Laikui bėgant Gehenna įgyja ugningos kančios vietos statusą. Tai jau moralinė teritorija – ten eina tie, kurie pasuko prieš Dievo kelią. Tuo tarpu šeolas – neutralus: jame atsiduria visi, kaip šešėliai po saule.
Rabinų tradicijoje Gehenna dažnai vaizduojama kaip laikina, trunkanti 12 mėnesių, po to siela arba pakyla, arba visiškai išnyksta. Šeolas – ne laiko klausimas. Jis tiesiog – yra. Tamsus, tylus, visuotinis.
Šeolas niekada netapo dogma. Jis visada buvo užribis – tarp mirties ir gyvenimo, tarp žinojimo ir tikėjimo. Jame slypi žmogaus neatsakytas klausimas: kas lieka, kai viskas baigiasi?
Labai gerai, Tomai – ši tema subtili, bet viena iš gražiausių krikščioniškojo tikėjimo paslapčių. Štai tau straipsnio dalis apie Kristaus nužengimą į šeolą, parašyta tavo tonu – be teologinio formalizmo, bet su tikru filosofiniu alsavimu.
Kristaus nužengimas į šeolą
Tikėjimo išpažinime yra ta trumpa, bet stipri eilutė, kurią dažnas ištaria, bet retas susimąsto:
„…nukeliavo į pragarus.“
Lietuviškai taip verčiama frazė descendit ad inferos – „nusileido į žemuosius pasaulius“. Tai sena bažnyčios doktrina, remiama ne vien tradicija, bet ir kai kuriomis Naujojo Testamento eilutėmis. Pavyzdžiui:
„Jis nužengė į žemesniąsias žemės sritis…“ (Ef 4,9)
„Kristus buvo numarintas kūnu, bet atgaivintas Dvasia. Joje jis nužengė ir skelbė dvasios kalėjime esantiems…“ (1 Pt 3,18–19)
Tai nereiškia, kad Jėzus po mirties pateko į liepsnojančią Gehenną. Ne. Šie tekstai kalba apie šeolą – bendrą mirusiųjų vietą, kur iki Kristaus visi laukė: ir teisūs, ir neteisūs, ir Nojus, ir Abraomas, ir turtuoliai, ir Lozorius.
Kristaus nužengimas į šeolą nėra nubaudimas. Tai – paieška. Dievas ieško žmogaus ne tik gyvenime, bet ir mirties tamsoje. Ir kai žmogus jau nebegali Jo pasiekti, Dievas nusileidžia ten, kur žmogus nugrimzdo.
Bažnyčios tėvai šį veiksmą vadino „pragaro nusiaubimu“. Tai scena, kurioje Jėzus ne šaukia, o ištiesia ranką į prarają. Iš ikonografijos matome Jį stovintį virš sugriautų vartų, laikančio Adomą ir Ievą už rankos. Jie iškeliami ne dėl nuopelnų, o dėl to, kad Jis atėjo jų pasiimti.
Rytų tradicijoje tai vadinama Didžiojo Šeštadienio paslaptimi – kai Kristus, tylos dieną, veikia giliausiai. Nes, kaip rašė vienas graikų teologas,
„Dievas nėra tik ten, kur yra šviesa. Jis yra ir toje vietoje, kur šviesos dar nėra.“
Kristaus nužengimas į šeolą paneigia ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Jis reiškia, kad Dievo žvilgsnis prasiskverbia net pro mirties aklinumą. Nė viena siela nėra pamiršta.
Tai tarsi atvirkštinis kūrimo veiksmas: Dievas, kuris įpūtė gyvybės kvėpavimą Adomui (Pr 2,7), dabar pats nusileidžia į dulkes, kad įkvėptų ten, kur nebėra nieko.
Ir gal todėl iš šios tamsos vėliau išsiveržia Prisikėlimas – ne iš šlovės, o iš pilno nužengimo.
Kaip ši scena vaizduojama Bizantijos ikonose
Kristus nenupiešiamas miręs. Jis niekada nevaizduojamas kaip auka. Jis stovi, net lekia – viduryje juodo urvo arba prarajos, virš sudužusių vartų, po kurių matyti sutryptos spynos, laktai, raktai, kabliai. Tai mirties simboliai, dabar jau be galios.
Po Kristaus kojomis – žiojinti praraja, dažnai vaizduojama kaip burna ar urvas, kuri negalėjo Jį sulaikyti. Vartai sutrypti ne todėl, kad Jis juos atidarė raktu – o todėl, kad jis pats tapo įsiveržimu.
Jis stovi apsuptas šviesos mandorlos – migdolo formos švytėjimo, kuris simbolizuoja šlovę iš anapus šio pasaulio. Ji tamsi centre ir šviesėja link kraštų – nes Dievas, kuo giliau į tamsą eina, tuo daugiau šviesos atsineša.
Jėzus ištiesia rankas Adomui ir Ievai, bet – ir tai svarbu – ne jie Jį griebia, o Jis paima juos už riešo. Tai simbolizuoja, kad išgelbėjimas nėra žmogaus pastangos, o Dievo iniciatyva. Jie negali savęs ištraukti – Jis iškelia juos iš neįmanomos vietos.
Aplink – pranašai, karaliai, teisūs senieji: Dovydas, Saliamonas, Jonas Krikštytojas. Jie – lyg liudytojai to, kas vyksta už pasaulio ribų. Kai kuriose versijose net matome velnią pančioje, nugalėtą ne jėga, o šviesa.
Ką apie tai rašė Grigalius Nysietis
Grigalius Nysietis (IV a.) buvo vienas iš Kapadokijos tėvų – mistikas, filosofas, giliai poetiškas mąstytojas. Apie Kristaus nužengimą į šeolą jis rašė ne kaip apie mitologinį vaizdinį, bet kaip dvasinį slėpinį, kuris išplečia Dievo buvimą iki visiško visuotinio buvimo.
Jis rašo:
„Dievas pasiekė tai, ko žmogus bijojo labiausiai – ne tik kančią, bet ir visišką apleidimą. Ir ten, kur žmogaus žvilgsnis nebesiekia, Jis uždegė savo šviesą.“
Pasak Grigaliaus, Kristus apšvietė ne tik gyvenimą, bet ir mirtį. Tai reiškia, kad nėra vietos, kur Dievas nebūtų įžengęs. Net šeolas, senoji tyla, senoji duobė, – dabar tapo vartais, pro kuriuos įžengė šviesa.
Jis taip pat sako:
„Kristus įėjo į šeolą kaip žmogus, bet išėjo iš jo kaip Dievas, išsivesdamas tuos, kurie ilgėjosi Jo dar nežinodami Jo vardo.“
Tai svarbus teiginys – išganymas pasiekia net tuos, kurie gyveno prieš Kristų. Dievo gailestingumas nelaiko kalendoriaus.