Sekuliarizacija – tai procesas, kurio metu religija praranda įtaką visuomenės gyvenimui, valstybei, švietimui, menui ir kitiems žmogaus veiklos aspektams. Žodis kilęs iš lotyniško saeculum, reiškiančio „amžius“ arba „pasaulietiškas laikas“. Iš esmės tai perėjimas nuo visuomenės, kuri remiasi religiniais autoritetais ir principais, prie tokios, kuri vadovaujasi žmogiškais, racionaliais, pasaulietiniais pagrindais.
Sekuliarizacijos šaknys siekia ankstyvąjį naujųjų laikų laikotarpį, kai prasidėjo protestantų reformacija XVI a. Reformacijos metu kilo klausimų dėl Bažnyčios autoriteto ir jos vaidmens pasaulietiniuose reikaluose. Tačiau dar ryškesnį pagreitį sekuliarizacija įgavo Apšvietos epochoje XVIII a., kai filosofai, tokie kaip Volteras, Diderot ar Spinoza, ėmė kritikuoti religiją kaip neprotingą, apribojančią laisvę ir pažangą.
Vienas garsiausių filosofų, Friedrichas Nietzsche, XIX a. paskelbė:
„Dievas mirė. Ir mes jį nužudėme.“
Tai nebuvo pažodinė frazė, o simbolinis pasakymas apie religijos silpnėjimą ir žmonijos vertybių pokytį.
Šiandien sekuliarizacija akivaizdi daugelyje Vakarų šalių. Bažnyčios lankomumas mažėja, vis daugiau žmonių priskiria save „netikintiems“ arba „nereligingiems“. Universitetai, teismai ir valstybinės institucijos dažniausiai veikia atskirai nuo religinių dogmų. Net tokiose katalikiškose šalyse kaip Airija ar Ispanija, kurios ilgai buvo glaudžiai susijusios su Bažnyčia, sekuliarizacija padarė pastebimą įtaką – keičiasi įstatymai, požiūriai į šeimą, moralę, švietimą.
Sekuliarizacijos formos:
- Institucinė – religija atsiskiria nuo valstybės (pvz., Lietuvoje Konstitucija garantuoja valstybės ir religinių bendruomenių atskyrimą).
- Asmeninė – žmonės nutolsta nuo religinių praktikų ar tikėjimo.
- Kultūrinė – šventės, simboliai ir papročiai tampa labiau tautiniais ar pramoginiais nei religiniais (pvz., Kalėdos kaip prekybos sezono pradžia, o ne Kristaus gimimo šventė).
Įdomūs faktai:
– Žodis „sekuliarizacija“ pirmą kartą oficialiai panaudotas 1648 m. Vestfalijos taikos sutartyje, kai kai kurios Bažnyčios žemės buvo perduotos pasaulietinėms valdžioms.
– Prancūzijoje nuo 1905 m. įstatymiškai atskirta religija nuo valstybės – tai laikoma vienu griežčiausių sekuliarizmo modelių Europoje.
– JAV, nors religingumas išlieka stiprus, Konstitucija draudžia bet kokios religijos valstybinį palaikymą – tai taip pat sekuliarumo forma.
Citata iš sociologo Peter Berger, kuris iš pradžių prognozavo visuotinio sekuliarumo atėjimą, bet vėliau pats persigalvojo:
„Aš maniau, kad pasaulis tampa vis mažiau religingas. Dabar manau, kad daugelyje vietų religija netgi stiprėja. Išskyrus Europą – čia viskas kitaip.“
Tai nereiškia, kad žmonės nustoja tikėti ar dvasinių ieškojimų nebelieka. Tiesiog tikėjimas tampa labiau asmeniniu pasirinkimu, o ne visuomenės ar valstybės nulemtu reiškiniu. Kai kuriems tai išsilaisvinimas, kitiems – dvasinės tuštumos pradžia.