Samariečiai – senovinė etninė-religinė grupė, gyvenusi dabartinio Izraelio ir Palestinos teritorijoje, daugiausia aplink senovinį Samarijos regioną. Jie laikė save tikraisiais izraelitais, išlaikiusiais gryną ir autentišką Mozės tradiciją, nors žydai juos laikė „kitataučiais“ ir „atskalūnais“.
Samariečių bendruomenė susiformavo po Asirijos imperijos įsiveržimo į Izraelio šiaurinę karalystę (apie 722 m. pr. Kr.). Asirai daug izraelitų ištrėmė į kitas savo valdomas teritorijas, o į jų vietą perkėlė kitų tautų gyventojų. Šie naujakuriai susimaišė su likusiais izraelitais, priėmė vietines religines praktikas, tačiau jų tikėjimas tapo mišriu – išlaikė tam tikrus judaizmo elementus, bet priėmė ir vietinių pagoniškų religijų įtaką.
Religiniai skirtumai tarp samariečių ir judėjų
Judėjai ir samariečiai turėjo daug bendro – jie tikėjo vienu Dievu, vadovavosi Mozei apreikštu Įstatymu (Tora), tačiau buvo ir reikšmingų skirtumų:
- Samariečiai pripažino tik pirmas penkias Biblijos knygas (Penkiaknygę), o kitas žydų raštų dalis atmetė.
- Jie garbino Dievą ant Garizimo kalno, ne Jeruzalės šventykloje, kaip darė judėjai.
- Tai sukėlė didžiulį religinį priešiškumą tarp abiejų grupių.
Biblijoje samariečiai minimi keliose vietose. Vienas garsiausių pavyzdžių – „Gerojo samariečio palyginimas“, užrašytas Evangelijoje pagal Luką (Lk 10,25-37). Šioje istorijoje Jėzus pateikia samariečio – žmogaus iš etninės grupės, kuria judėjai dažnai niekino – pavyzdį kaip tikro artimo meilės įsikūnijimą. Jis, priešingai nei levitas ar kunigas, kurie praeina pro šalį, padeda sužeistam ir nelaimės ištiktam žmogui.
Ši istorija ne tik moko apie gerumą ir atjautą, bet taip pat griauna etninius ir religinius stereotipus, parodydama, kad gėris ir gailestingumas nepriklauso nuo tautybės ar religinių pažiūrų.
Samariečių pavyzdys mums aktualus ir šiandien, nes moko mus nevertinti kitų žmonių pagal išankstines nuostatas, tautybę, religiją ar socialinę padėtį. Tai raginimas matyti kiekvieną žmogų kaip savo artimą ir jam padėti, nepaisant visų skirtingumų.
Šis mokymas ypač svarbus dabartiniame pasaulyje, kuriame gausu etninės, religinės ir socialinės įtampos. Evangelinis samariečio pavyzdys kviečia mus žvelgti už paviršutiniškų skirtumų ribų ir vertinti kiekvieno žmogaus žmogiškumą bei jo gebėjimą parodyti tikrą atjautą ir meilę.
Įdomu tai, jog samariečių bendruomenė gyvuoja ir šiandien – nors ji nedidelė, bet iki mūsų dienų išlikusi Izraelyje, Nabluso miesto (biblinės Sichemo vietos) apylinkėse ir netoli Tel Avivo. Ši bendruomenė iki šiol išlaiko savo senovinius papročius, religines apeigas, kalbą ir šventraščio skaitymo tradicijas, todėl yra unikali gyva sąsaja su senovės laikais.
Ką galime išmokti iš samariečių istorijos?
Biblija samariečių pavyzdžiu primena svarbų dalyką – tikroji Dievo meilė atsiskleidžia ne per teorinį žinojimą, bet per praktinius veiksmus, pagalbą kitam žmogui ir atvirumą skirtumams. Jėzus aiškiai parodo, jog tikroji tikėjimo vertė yra meilė, gailestingumas ir gebėjimas matyti kitame ne priešą ar svetimšalį, bet artimąjį, kurio gerovė mums rūpi taip pat kaip ir mūsų pačių.
Šis evangelinis principas mus įpareigoja peržengti išankstinius nusistatymus ir būti atviriems, gailestingiems bei rūpestingiems visiems žmonėms, su kuriais susitinkame savo gyvenimo kelyje.
„Tu eik ir daryk taip pat!“ (Lk 10,37) – Jėzus, užbaigdamas palyginimą apie gerąjį samarietį, kviečia ir mus sekti šio paprasto, bet gilaus pavyzdžio keliu.”