Popiežius Leonas XIII, valdęs nuo 1878 iki 1903 metų, pelnė išskirtinį vardą – „Rožinio popiežius“. Šį titulą jis užsitarnavo ne atsitiktinai, o dėl savo nuoseklios, atkaklios ir dvasiniu požiūriu gilios meilės Švč. Mergelės Marijos Rožinio maldai. Per savo pontifikatą jis paskelbė net vienuolika enciklikų apie Rožinį, kas iki šiol yra unikalus atvejis visoje Bažnyčios istorijoje. Jo mokymas apie Rožinį tapo atsvara sekuliarėjančiai visuomenei, o pats Rožinis – lyg dvasinė gynyba prieš epochos dvasinius pavojus.
Rožinio malda kaip priešnuodis modernybės krizėms
XIX a. pabaigoje Bažnyčia susidūrė su galingais iššūkiais: plito liberalizmas, materializmas, ateizmas, sparčiai augo pramoninis miestas, atsiskyręs nuo kaimiškų vertybių ir paprastos krikščioniškosios gyvensenos. Leonas XIII šiuos reiškinius matė kaip dvasinės sveikatos nykimą. Jis laikė Rožinio maldą galingu įrankiu, galinčiu atstatyti žmogaus vidinę pusiausvyrą, sugrąžinti šeimą į maldą ir sustiprinti moralinį stuburą.
Popiežius pabrėžė, kad Rožinis nėra tik privačios pamaldos, bet ir visuomeninės reikšmės malda. Jis kvietė Rožinį melstis bendruomenėse, ypač šeimose ir parapijose, ypač spalio mėnesį, kurį paskelbė „Rožinio mėnesiu“. Rožinį jis vadino „labiausiai priimtina malda Švenčiausiajai Mergelei Marijai“ ir „ypatingu ginklu prieš blogį“.
Popiežius Leonas XIII per savo pontifikatą paskelbė net 12 enciklikų apie Rožinio maldą. Tai išskirtinis atvejis Bažnyčios istorijoje: nė vienas kitas popiežius nebuvo taip nuosekliai skyręs dėmesio vienai maldos formai.
Štai visas šių enciklikų sąrašas chronologine tvarka:
Grata recordatio – 1899 m. rugsėjo 8 d.
Paskutinė Rožinio enciklika, su padėka tikintiesiems už ištikimybę maldai ir kvietimu tęsti šią praktiką kaip dvasinio atsparumo šaltinį.
Supremi apostolatus officio – 1883 m. rugsėjo 1 d.
Pirmoji Rožinio enciklika. Paskelbia spalį Rožinio mėnesiu, kviečia tikinčiuosius burtis bendrai maldai.
Superiore anno – 1884 m. rugpjūčio 30 d.
Pratęsia kvietimą melstis Rožinį spalį, ragina diegti šią praktiką šeimose ir parapijose.
Vi è ben noto – 1887 m. rugsėjo 20 d.
Skirta Italijos vyskupams. Pabrėžia Rožinio reikšmę dvasiniam atsinaujinimui ir tautos vienybei.
Octobri mense – 1891 m. rugsėjo 22 d.
Iškelia Rožinio maldą kaip atsvarą dvasiniam ir moraliniam sugedimui. Ypatingas dėmesys socialiniams klausimams.
Magnae Dei Matris – 1892 m. rugsėjo 8 d.
Skatina Marijos užtarimo ieškoti per Rožinį, kalba apie moters vaidmenį krikščioniškoje visuomenėje.
Laetitiae sanctae – 1893 m. rugsėjo 8 d.
Analizuoja tris visuomenės dvasines ligas ir rodo Rožinį kaip priemonę dvasinei pusiausvyrai atkurti.
Iucunda semper expectatione – 1894 m. rugsėjo 8 d.
Pabrėžia Rožinio meditacinį pobūdį ir kviečia į kontempliaciją kartu su Marija.
Adiutricem populi – 1895 m. rugsėjo 5 d.
Rožinis pateikiamas kaip galingas ginklas prieš eretikus, pasaulio nuodėmingumą ir visuotinius pavojus.
Fidentem piumque animum – 1896 m. rugsėjo 20 d.
Dar kartą sustiprina kvietimą melstis Rožinį – kaip patikimiausią Marijos užtarimo kelią.
Augustissimae Virginis Mariae – 1897 m. rugsėjo 12 d.
Ragina steigti Rožinio brolijas ir pabrėžia bendruomeninės maldos galią.
Diuturni temporis – 1898 m. rugsėjo 5 d.
Apžvelgia Rožinio dvasinius vaisius, skatina ištikimai ir nuosekliai melstis.
Kiekviena enciklika skleidė ne tą pačią žinią, bet atskleidė skirtingus Rožinio aspektus – kaip meditaciją, kaip moralinį ugdymą, kaip kontempliaciją į Kristų, kaip kovą už šeimos dorumą ir tautos išgelbėjimą.
Leonas XIII ir Marijos vizijos dvasia
Nors Fatimos apsireiškimai įvyko jau po Leono XIII mirties (1917 m.), jo žinia buvo panaši: pasaulis eina klaidos keliu, ir tik grįžimas prie maldos – ypač Rožinio – gali pakeisti kryptį. Kai kurie istorikai net teigia, kad Leonas XIII patyrė mistinę viziją apie Bažnyčios persekiojimą, po kurios jis sukūrė garsias maldas prie Šv. Mykolo Arkangelo ir dar labiau sustiprino raginimus melstis Rožinį.
Rožinio atgarsiai po Leono XIII
Nors po jo atėjo kiti reikšmingi popiežiai, nė vienas neskyrė tiek nuoseklios dėmesio vienai maldai. Tačiau jo pavyzdžiu sekė Pijus XII, Jonas Paulius II, o ypač Benediktas XV, kuris pabrėžė Rožinio reikšmę Pirmojo pasaulinio karo metu.
Jonas Paulius II 2002 m. paskelbė Rosarium Virginis Mariae, kur pridėjo naujus – šviesos – slėpinius, bet tuo pačiu ir pagerbė Leono XIII palikimą, pavadindamas jį „didelės dvasinės įžvalgos mokytoju, kuris suprato Rožinio galią istoriniam laikotarpiui“.