Ritualas – tai nustatyta, simbolių ir veiksmų kupina veiksena, kuria žmonės siekia palaikyti ryšį su šventumu, bendruomene ar pasaulio tvarka. Žodis ritualas kilo iš lotynų ritualis, kuris savo ruožtu siejasi su ritus, reiškiančiu „nustatytą tvarką, apeigą“. Lotynų kalboje šis terminas buvo vartojamas apibrėžti religines apeigas. Kai kurie kalbininkai šaknį ri- sieja su senovės indoeuropiečių žodžiais, reiškiančiais „tvarką“, „taisykles“.
Visose pagrindinėse religijose ritualai yra būdas išreikšti tikėjimą, garbinti Dievą ar dievus, sutvirtinti bendruomenę. Judaizme sabato šventimas – ritualas, kuris liudija Dievo kūrimo darbų pabaigą ir poilsio šventumą: „Šešias dienas dirbsi ir atliksi visus savo darbus. O septintoji diena yra poilsio diena Viešpačiui, tavo Dievui“ (Iš 20, 9–10).
Krikščionybėje ritualai – krikštas, Eucharistija, Santuoka – žymi žmogaus kelią tikėjime. Apaštalas Paulius rašė: „Kas tiki ir pasikrikštija, bus išgelbėtas“ (Mk 16, 16). Šie veiksmai nėra tuščios apeigos – jie jungia žmogų su Dievo malone.
Islame penki stulpai, tokie kaip kasdienės maldos (salat) ir piligrimystė į Meką (hadžas), taip pat yra ritualai, įtvirtinantys žmogaus nuolankumą Dievui (Allah). Korane skaitome: „Išlaikyk maldą, nes malda saugo nuo nedorybių ir blogio“ (29:45).
Ritualai visada turėjo daugiasluoksnę paskirtį. Jie padėdavo:
- Įtvirtinti bendruomenės vienybę.
- Pažymėti gyvenimo perėjimus: gimimą, pilnametystę, santuoką, mirtį.
- Išreikšti padėką ar prašymą aukštesnėms jėgoms.
Pavyzdžiui, senovės Izraelio tauta turėjo atnašų ritualus šventykloje. Krikščionių ankstyvieji tikintieji slaptai rinkdavosi laužyti duonos. Romėnų laikais net valstybės valdymas buvo glaudžiai susijęs su ritualais – konsulų inauguracijos, kariuomenės priesaikos turėjo apeiginę formą.
Ilgainiui ritualai kito. Viduramžiais Europoje jie tapo sudėtingesni, simbolika gilėjo. Reformacijos laikotarpiu kai kurios krikščioniškos bendruomenės paprastino ritualus, siekdamos grįžti prie dvasinės esmės.
Moderniais laikais dalis žmonių kritikuoja ritualus kaip pasenusius, tačiau net šiuolaikinėse visuomenėse jie išlieka – valstybinės šventės, vestuvių ceremonijos ar net kasdieniai įpročiai, kurie suteikia stabilumo jausmą.
Ritualai žmogui suteikia prasmės jausmą, padeda įveikti gyvenimo netikrumą. Jie moko kantrybės, ištvermės, o religijoje – nuolankumo prieš Aukščiausiąjį. Kaip rašoma Mokytojo knygoje: „Yra metas gimti ir metas mirti, metas sodinti ir metas rauti pasodintą“ (Mok 3, 2). Ritualai padeda šiuos gyvenimo „metus“ suvokti ne kaip chaotiškus įvykius, bet kaip Dievo valią.
Nors pasaulis keičiasi, žmogaus poreikis ritualui išlieka. Tai tiltas tarp kasdienybės ir amžinybės, tarp žmogaus trapumo ir Dievo didybės.