Revoliucinė savižudybė – tai terminas, apibūdinantis kolektyvinį ar individualų savanorišką gyvybės atėmimą, motyvuotą ideologiniais, religiniais ar politiniais įsitikinimais, siekiant protestuoti prieš sistemą, valdžią ar visuomenės sąlygas. Skirtingai nuo įprastos savižudybės, kuri dažnai siejama su asmeninėmis priežastimis, revoliucinė savižudybė laikoma simboliniu aktu, skirtu išreikšti pasipriešinimą ar įkvėpti pokyčius.
Revoliucinė savižudybė dažnai siejama su kraštutinėmis ideologijomis, kuriose asmuo ar grupė tiki, kad jų mirtis gali tapti protesto, aukos ar revoliucijos aktu. Terminas išpopuliarėjo per Jonestowno žudynes (1978 m.), kai Jimo Joneso sektos nariai savo masinę savižudybę pavadino „revoliuciniu aktu“. Tokio elgesio bruožai:
- Ideologinis pagrindas: Savižudybė atliekama dėl politinių, religinių ar socialinių tikslų, dažnai siekiant atkreipti dėmesį į neteisybę.
- Kolektyvinis arba simbolinis pobūdis: Aktas gali būti individualus (pvz., savižudžiai sprogdintojai) arba grupinis (pvz., masinės savižudybės), skirtas sukrėsti ar mobilizuoti visuomenę.
- Manipuliacija arba fanatizmas: Dažnai lyderiai ar ideologijos skatina tokius veiksmus, išnaudodami pasekėjų tikėjimą ar neviltį.
- Kontroversija: Revoliucinė savižudybė kelia etinių klausimų, nes ji gali būti vertinama kaip didvyriškumas arba beprasmiškas smurtas, priklausomai nuo perspektyvos.
Istorijos apie revoliucinę savižudybę
- Jonestown žudynės (1978 m., Gajana)
Religinės sektos „Žmonių šventykla“, vadovaujamos Jimo Joneso, nariai Jonestowno komunoje Gajanoje įvykdė masinę savižudybę, išgerdami cianidu užnuodytą gėrimą. Jonesas, paveiktas paranojos ir tikėdamas, kad JAV vyriausybė siekia sunaikinti jo utopiją, įtikino 918 žmonių, įskaitant 304 vaikus, atlikti „revoliucinę savižudybę“ kaip protestą prieš „nežmonišką pasaulį“. Šis įvykis tapo revoliucinės savižudybės sąvokos simboliu, atskleidžiančiu fanatizmo ir manipuliacijos pavojus. - Thích Quảng Đức savižudybė (1963 m., Vietnamas)
Budistų vienuolis Thích Quảng Đức susidegino Saigono gatvėje, protestuodamas prieš Pietų Vietnamo vyriausybės, vadovaujamos kataliko Ngô Đình Diệm, persekiojimus prieš budistus. Jo ramus savižudžio aktas, užfiksuotas fotografijose, sukrėtė pasaulį ir padidino tarptautinį spaudimą Vietnamo režimui. Thích Quảng Đức auka laikoma revoliucinės savižudybės pavyzdžiu, nes ji buvo taikus, bet galingas protestas už religinę laisvę. - Kamiškadzės pilotai (1944–1945 m., Japonija)
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Japonijos kariuomenė naudojo kamiškadzės („dieviškojo vėjo“) pilotus, kurie sąmoningai sudauždavo savo lėktuvus į Sąjungininkų laivus. Šie savižudžių išpuoliai buvo motyvuoti imperatoriškos Japonijos ideologija, šintoizmu ir patriotizmu, laikant mirtį garbinga auka už tautą. Apie 4000 pilotų žuvo, o jų veiksmai laikomi revoliucinės savižudybės forma, skirta ginti šalį nuo pralaimėjimo. - Hungerfordo savižudžių sprogdintojai (1987 m., Jungtinė Karalystė)
Nors revoliucinė savižudybė dažnai siejama su religiniais motyvais, politiniai tikslai taip pat gali ją skatinti. 1987 m. Airijos respublikonų armija (IRA) naudojo savižudžių sprogdintojus, tokius kaip Hungerfordo išpuolyje, siekdama atkreipti dėmesį į savo kovą už Airijos nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės. Šie aktai, nors ir prieštaringi, buvo laikomi revoliucinės savižudybės forma, skirta simbolizuoti pasipriešinimą kolonijinei valdžiai. - Jan Palach savižudybė (1969 m., Čekoslovakija)
Čekoslovakijos studentas Jan Palach susidegino Prahos Vaclavo aikštėje, protestuodamas prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją (1968 m.) ir Prahos pavasario numalšinimą. Jo savižudybė buvo skirta pažadinti čekų ir slovakų pasipriešinimą komunistinei okupacijai. Palach mirtis įkvėpė masinius protestus ir tapo revoliucinės savižudybės simboliu, skirtu kovai už laisvę ir nacionalinį orumą.
Revoliucinė savižudybė yra sudėtingas ir prieštaringas reiškinys, kuriame susipina ideologija, fanatizmas ir protestas. Nuo Jonestowno masinės tragedijos iki individualių aukų, tokių kaip Thích Quảng Đức ar Jan Palach, šie aktai atspindi kraštutinius būdus, kuriais žmonės siekia išreikšti savo įsitikinimus ar pasipriešinimą. Nors kai kurie laiko tokius veiksmus didvyriškais, kiti mato juos kaip tragiškus ir destruktyvius, pabrėždami būtinybę spręsti socialines ir politines problemas taikiais būdais.