Religinis fanatizmas yra kraštutinis ir neracionalus religijos laikymasis ar atsidavimas tam tikram tikėjimui, kai žmogus elgiasi labai radikaliai arba netolerantiškai kito tikėjimo ar nuomonės atžvilgiu. Religinis fanatikas gali būti taip įsitikinęs savo tikėjimo teisumu, kad nepriima jokio kitokio požiūrio ar praktikos ir dažnai stengiasi primesti savo įsitikinimus kitiems.
Pagrindinės religinio fanatizmo savybės:
- Netolerancija: Religiniai fanatikai dažnai demonstruoja netoleranciją žmonėms, turintiems kitokius religinius ar moralinius įsitikinimus, ir gali atmesti bet kokias diskusijas ar kompromisus.
- Absoliutizmas: Fanatikai laiko savo religinius įsitikinimus absoliučiai teisingais ir neginčijamais, o visus kitus požiūrius – klaidingais ar pavojingais.
- Radikalumas: Religinis fanatizmas gali privesti prie radikalių veiksmų ar smurto, kai siekiama apginti savo tikėjimą arba nubausti tuos, kurie, jų manymu, pažeidžia religines normas.
- Izoliacija: Fanatikai gali izoliuotis nuo kitų bendruomenių arba siekti, kad jų bendruomenė būtų atskirta nuo išorinių įtakų, kad būtų išvengta „neteisingų“ vertybių ar įsitikinimų.
Religinio fanatizmo pavyzdžiai:
- Fundamentalizmas: Kai kurios fundamentalistinės religinės grupės griežtai laikosi pažodinių šventųjų tekstų interpretacijų ir gali būti netolerantiškos bet kokiam kitokiam aiškinimui.
- Kovos už tikėjimą: Istoriškai religinis fanatizmas dažnai pasireiškė per religinius karus, konfliktus ir teroristinius išpuolius, kurių dalyviai tikėjo, kad jų veiksmai yra pateisinami dėl tikėjimo gynimo.
Religinis fanatizmas – tai kraštutinis religinių įsitikinimų laikymasis, kuris dažnai sukelia netoleranciją, radikalumą ir pavojingą elgesį. Tai yra vienas iš iškraipytų religijos išraiškų, kai tikėjimas, vietoje gailestingumo, tolerancijos ir meilės, tampa smurto, diskriminacijos ir konflikto šaltiniu.
Istorijos apie religinį fanatizmą
- Salemo raganų teismai (1692–1693, Masačusetsas, JAV)
XVII a. puritoniškoje Salemo bendruomenėje kilo masinė isterija, kai keli gyventojai buvo apkaltinti raganavimu. Religinis fanatizmas, pagrįstas griežtu puritonų tikėjimu, kad velnias veikia per raganas, paskatino teismus, kuriuose buvo nuteista ir nužudyta 20 žmonių, daugiausia moterų, o dar šimtai buvo įkalinti. Bendruomenės baimė ir absoliutus įsitikinimas savo moraliniu teisumu lėmė neteisingus nuosprendžius, kurie vėliau buvo pripažinti kaip tragiška klaida. - Marijos I protestantų persekiojimai (1553–1558, Anglija)
Karalienė Marija I, pravarde „Kruvinoji Marija“, siekė grąžinti Angliją į katalikybę po protestantų reformų. Jos fanatiškas atsidavimas katalikų tikėjimui lėmė apie 280 protestantų sudeginimą ant laužo, įskaitant žymų dvasininką Tomą Krenmerį. Marijos įsitikinimas, kad erezija kelia grėsmę valstybės stabilumui, pavertė jos valdymą kruvinu laikotarpiu, sustiprinusiu protestantų pasipriešinimą ir įtvirtinusiu jos neigiamą įvaizdį. - Anabaptistų Miunsterio sukilimas (1534–1535, Vokietija)
Radikalūs anabaptistai, vadovaujami Jano van Leideno, užėmė Miunsterio miestą, paskelbdami jį „Naująja Jeruzale“. Fanatiškai tikėdami, kad artėja pasaulio pabaiga, jie įvedė teokratinę diktatūrą, poligamiją ir bendrą nuosavybę, persekiodami visus, kurie nesutiko su jų doktrina. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas, o lyderiai kankinti ir nužudyti. Šis epizodas parodė, kaip religinis fanatizmas gali virsti smurtu ir chaosu. - Kryžiaus žygiai (1095–1291, Europa ir Artimieji Rytai)
Pirmasis kryžiaus žygis, paskelbtas popiežiaus Urbono II, buvo motyvuotas fanatišku noru atkovoti Jeruzalę iš musulmonų. Kryžiuočiai, įsitikinę savo šventa misija, vykdė masines žudynes, įskaitant 1099 m. Jeruzalės užėmimą, kai buvo išžudyti tūkstančiai musulmonų ir žydų. Religinis užsidegimas, lydimas absoliutaus tikėjimo savo teisumu, pavertė kryžiaus žygius vienu kruviniausių religinio fanatizmo pavyzdžių. - Jonestown žudynės (1978, Gajana)
Religinės sektos „Žmonių šventykla“, vadovaujamos Jimo Joneso, nariai persikėlė į atokų Jonestowno komunos rajoną Gajanoje, siekdami sukurti utopinę bendruomenę. Joneso fanatiškas lyderiavimas ir paranoja lėmė masinę tragediją, kai 1978 m. daugiau nei 900 žmonių, įskaitant vaikus, buvo priversti ar įtikinti išgerti nuodus per „revoliucinę savižudybę“. Šis įvykis tapo šiuolaikinio religinio fanatizmo ir kulto pavojų simboliu.