Raganų medžioklė – vienas tamsiausių ir tragiškiausių Vakarų istorijos epizodų, per kurį tūkstančiai žmonių, daugiausia moterų, buvo kaltinami raganavimu, kankinami ir nužudyti. Šis fenomenas, klestėjęs Europoje ir kolonijinėje Amerikoje tarp XV ir XVIII a., atspindi religinį fanatizmą, socialines įtampas ir prietarus, kurie pavertė raganavimą visuotiniu pavojumi. Lotynų kalba šis reiškinys buvo vadinamas “persecutio maleficarum” (raganų persekiojimas), o italų kalboje – “caccia alle streghe” (raganų medžioklė).
Raganų medžioklė, kaip sistemingas reiškinys, pradėjo formuotis XV a. pabaigoje, nors atskiri raganavimo kaltinimai buvo žinomi ir anksčiau. Pagrindinis lūžis įvyko 1484 m., kai popiežius Inocentas VIII išleido bulę Summis desiderantes affectibus, suteikusią inkvizitoriams, ypač Heinrichui Krameriui, įgaliojimus persekioti raganas Vokietijoje. Ši bulė legitimizavo raganavimą kaip ereziją ir šėtono garbinimą, padėdama pagrindą masiniam persekiojimui.
Svarbiausias raganų medžioklės katalizatorius buvo 1487 m. išleista knyga Malleus Maleficarum („Raganų kūjis“), kurią parašė dominikonų vienuolis Heinrichas Krameris (galimai kartu su Jacobu Sprengeriu). Ši knyga tapo raganų teismų vadovėliu, detaliai aprašydama, kaip atpažinti, teisti ir bausti raganas. Joje teigiama:
„Raganų egzistavimas yra neabejotinas, nes Šventasis Raštas ir Bažnyčios mokymas patvirtina šėtono veiklą per savo tarnus.“ (Malleus Maleficarum, I dalis, 1 klausimas)
Raganų medžioklė įgavo pagreitį XVI–XVII a., ypač Šventojoje Romos imperijoje, Prancūzijoje, Škotijoje ir kitose Europos dalyse, taip pat kolonijinėje Amerikoje (pvz., Salemo raganų teismuose 1692 m.).
Raganų medžioklės idėją formavo keli veiksniai:
- Religinis fanatizmas: Katalikų Bažnyčia, reaguodama į Reformaciją ir vidinius iššūkius, raganavimą laikė erezija, susijusia su šėtono kultu. Protestantų šalys, tokios kaip Škotija ar Anglija, taip pat perėmė šią ideologiją, siekdamos įtvirtinti savo tikėjimą. „Raganavimas yra didžiausia išdavystė prieš Dievą, nes raganos atsisako Jo malonės ir tarnauja šėtonui.“ (Malleus Maleficarum, I dalis, 2 klausimas)
- Socialinės įtampos: Ekonominiai sunkumai, karai, maras ir badas XVI–XVII a. kėlė visuomenės nerimą. Raganų kaltinimai tapo būdu paaiškinti nelaimes, tokias kaip derliaus praradimas ar ligos.
- Istorikas Brian P. Levack pažymi: „Raganų medžioklė buvo visuomenės baimių projekcija, kai atpirkimo ožiai buvo ieškomi tarp silpniausių.“
- Misoginija: Apie 80 % kaltinamųjų buvo moterys, dažnai našlės, senyvos ar socialiai marginalizuotos. Malleus Maleficarum akcentavo moterų tariamą silpnumą ir polinkį į nuodėmę. „Moterys yra šėtono įrankiai dėl jų geidulingumo ir silpnos prigimties.“ (Malleus Maleficarum, I dalis, 6 klausimas)
- Teologinis pagrindas: Scholastinė teologija, remdamasi šv. Augustinu ir Tomu Akviniečiu, teigė, kad velnias gali veikti per žmones. Tai suteikė raganų teismams pseudomokslinį pagrindą.
Pagrindiniai vykdytojai buvo inkvizitoriai, vietos teisėjai, dvasininkai ir kartais pati bendruomenė, kuri skundė kaimynus dėl asmeninių ar socialinių konfliktų.
Raganų medžioklės procesas buvo griežtai struktūruotas, ypač po Malleus Maleficarum:
- Kaltinimai: Kaltinimai dažnai kildavo iš gandų, pavydo ar nesutarimų. Įtarimai galėjo būti pagrįsti neįprastu elgesiu, fizinėmis žymėmis („raganos ženklas“) ar nelaimėmis, siejamomis su įtariamąja.
- Tardymas: Įtariamieji buvo tardomi, dažnai naudojant kankinimus, kad būtų išgauti prisipažinimai. Kankinimų metodai apėmė tempimą, deginimą, vandens kankinimą ar „raganos kėdę“. „Kankinimai yra būtini, nes šėtonas suteikia raganoms jėgų tylėti.“ (Malleus Maleficarum, III dalis, 14 klausimas)
- Teismai: Teismai dažnai būdavo šališki, remdavosi prisipažinimais, išgautais per kankinimus, arba liudininkų показаниями. Įrodymai, tokie kaip „plaukimo testas“ (įtariamąją panardindavo į vandenį – jei plūduriuodavo, buvo laikoma ragana), buvo įprasti.
- Bausmės: Dažniausia bausmė buvo sudeginimas ant laužo, laikomas būdu „išvalyti“ raganos sielą. Kitos bausmės apėmė pakorimą, įkalinimą ar turto konfiskavimą.
- Pavyzdžiui, Škotijos raganų teismuose (XVI–XVII a.) buvo užfiksuota: „Raganą reikia sudeginti gyvą, kad jos nuodėmės būtų sunaikintos ugnimi.“
Raganų teismų mastas skyrėsi: Bambergas (Vokietija) XVII a. sudegino apie 1000 žmonių, o Saleme (1692 m.) buvo nuteista apie 20.
Raganų medžioklė ėmė silpti XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje dėl kelių priežasčių:
- Skepticizmas: Apšvietos idėjos, mokslinis mąstymas ir teologų, tokių kaip Johannas Weyeris, kritika (jis teigė, kad raganavimas dažnai yra psichikos sutrikimų rezultatas) sumažino raganų baimę. „Dauguma vadinamųjų raganų yra tik nelaimingos moterys, kenčiančios nuo ligų ar visuomenės išankstinių nusistatymų.“ (Johann Weyer, De Praestigiis Daemonum, 1563 m.)
- Teisės reforma: Daugelyje šalių teismai ėmė reikalauti tikresnių įrodymų, o kankinimai buvo uždrausti. Pavyzdžiui, Anglijoje 1735 m. Raganavimo aktas panaikino raganavimą kaip nusikaltimą.
- Bažnyčios pokyčiai: Katalikų ir protestantų Bažnyčios XVIII a. sumažino dėmesį raganavimui, sutelkdamos dėmesį į kitas problemas, tokias kaip religinė tolerancija.
Paskutinieji raganų teismai Europoje vyko XVIII a. pradžioje: Lenkijoje 1776 m. ir Šveicarijoje 1782 m. Amerikoje Salemo teismai (1692 m.) buvo paskutinis reikšmingas raganų persekiojimo atvejis.
Raganų medžioklė turėjo ilgalaikių pasekmių:
- Žmogiškosios aukos: Skaičiavimai skiriasi, bet manoma, kad Europoje buvo nužudyta nuo 40 000 iki 60 000 žmonių, daugiausia moterų. Tai paliko traumą bendruomenėse, kurios dalyvavo persekiojimuose.
- Misoginija: Raganų medžioklė sustiprino moterų marginalizaciją, paversdama jas lengvu taikiniu kaltinimams. Feministinės studijos, tokios kaip Silvia Federici darbai, teigia, kad raganų persekiojimas buvo patriarchalinės kontrolės įrankis.
- Kultūrinis atspindys: Raganų įvaizdis tapo popkultūros dalimi – nuo Šekspyro Makbeto iki šiuolaikinių filmų, tokių kaip The Witch. Tačiau šie vaizdiniai dažnai romantizuoja ar iškraipo istorinę tikrovę.
- Pamoka apie fanatizmą: Raganų medžioklė tapo įspėjimu apie religinio ir socialinio fanatizmo pavojus. Istorikė Lyndal Roper pažymi: „Raganų teismai rodo, kaip baimė ir prietarai gali paversti visuomenę žiaurumo mašina.“
Svarbios citatos
- Apie raganų žalą: „Raganos, šėtono padedamos, sunaikina derlių, sukelia audras ir atima vyrų vaisingumą.“ (Malleus Maleficarum, II dalis, 1 klausimas)
- Apie kankinimus: „Jei ragana neprisipažįsta, kankinimai turi būti kartojami, kol tiesa išaiškės.“ (Malleus Maleficarum, III dalis, 15 klausimas)
- Kritikų balsas: „Raganų teismai yra ne Dievo valia, o žmogaus kvailumo ir žiaurumo vaisius.“ (Reginald Scot, The Discoverie of Witchcraft, 1584 m.)
- Salemo teismai: „Aš nesu ragana, bet jei norite mane nužudyti, tebūnie tai jūsų nuodėmė.“ (Sarah Good, Salemo teismai, 1692 m.)
- Šiuolaikinis vertinimas: „Raganų medžioklė buvo ne tik religinio fanatizmo, bet ir socialinės kontrolės išraiška, nukreipta prieš silpniausius.“ (Norman Cohn, Europe’s Inner Demons)
Raganų medžioklė buvo sudėtingas fenomenas, kuriame susipynė religinis uolumas, socialinės baimės, misoginija ir pseudomokslinis mąstymas. Prasidėjusi XV a. kaip Bažnyčios kova su tariama šėtono grėsme, ji virto masiniu persekiojimu, nusinešusiu tūkstančius gyvybių. Malleus Maleficarum ir popiežiškosios bulės suteikė šiam smurtui ideologinį pagrindą, o kankinimai ir laužai tapo jo simboliais. Nors XVIII a. raganų teismai išnyko dėl Apšvietos ir teisės reformų, jų palikimas išlieka kaip priminimas apie tai, kaip baimė ir netolerancija gali sukelti neįsivaizduojamą žiaurumą. Raganų medžioklės istorija moko mus kritiškai vertinti prietarus ir saugoti žmogaus teises, kad tokios tragedijos niekada nepasikartotų.
Kankinimų esmė ir tikslas
Raganų medžioklės metu (XV–XVIII a.) kankinimai buvo pagrindinis įrankis, naudojamas siekiant išgauti prisipažinimus iš įtariamų raganų. Pagal Malleus Maleficarum (1487 m.) ir kitus to meto teisminius vadovus, kankinimai buvo laikomi būtina priemone, nes tikėta, kad šėtonas suteikia raganoms надnatūralią ištvermę, leidžiančią joms tylėti per tardymus. Kankinimų tikslas buvo ne tik išgauti prisipažinimą, bet ir „išvalyti“ įtariamąjį nuo šėtoniškos įtakos, kartais net prieš mirties bausmę. Procesas buvo grindžiamas teologiniu įsitikinimu, kad skausmas atveria tiesą, o prisipažinimas išgelbsti sielą.
„Kankinimai yra būtini, nes raganos, paveiktos šėtono, neprisipažins be skausmo.“ (Malleus Maleficarum, III dalis, 14 klausimas)
Kankinimai buvo vykdomi tiek pasaulietinių teismų, tiek inkvizicijos, o jų žiaurumas priklausė nuo regiono, teisėjų ir vietos papročių. Dažnai kankinimai buvo vieši, siekiant įbauginti bendruomenę ir sustiprinti raganų baimę.
Populiariausi kankinimų metodai
Raganų teismuose buvo naudojama daugybė kankinimų metodų, kurių dauguma buvo paveldėti iš viduramžių teisinių praktikų. Štai keletas dažniausių:
- Strappado: Įtariamasis buvo pakabinamas už surištų už nugaros rankų, o kartais ant kojų pritvirtinami svoriai. Šis metodas sukeldavo pečių išnirimą ir stiprų skausmą. Pakabinimas galėjo trukti nuo kelių minučių iki valandos, kartais kartojamas kelis kartus.
- Istorikas Lyndal Roper aprašo: „Strappado buvo ypač populiarus, nes jis buvo lengvai įgyvendinamas ir sukėlė didžiulį skausmą be akivaizdžių išorinių žaizdų.“
- Vandens kankinimas: Įtariamajam buvo pilamas didelis kiekis vandens į burną, kartais per audeklą, sukeliant uždusimo pojūtį. Šis metodas, primenantis šiuolaikinį „waterboarding“, buvo itin skausmingas ir psichologiškai traumuojantis. „Vanduo liejamas tol, kol ragana prisipažįsta arba praranda sąmonę, nes šėtonas negali ilgai priešintis Dievo teismui.“ (XVII a. teisminis protokolas, Bambergas)
- Raganos kėdė: Įtariamasis buvo sodinamas ant kėdės, padengtos metaliniais spygliais, kurie dažnai buvo įkaitinami. Kėdė galėjo būti naudojama valandas, sukeldama deginimo ir dūrimo skausmą.
- Škotijos teisminiuose įrašuose užfiksuota: „Kėdė buvo kaitinama tol, kol kūnas pradėjo čirškėti, bet ragana vis tiek tylėjo.“
- Nykščių varžtai: Maži metaliniai įrankiai buvo naudojami suspausti nykščius ar kitus pirštus, lėtai traiškant kaulus. Tai buvo paprastas, bet itin skausmingas metodas.
- Kojų spaustuvai ir tempimas: Įtariamieji buvo dedami į įrenginius, kurie lėtai tempė kūną arba spaudė galūnes, sukeldami kaulų lūžius ar sąnarių pažeidimus.
Kankinimų trukmė ir intensyvumas priklausė nuo teisėjų sprendimų. Kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Vokietijoje, kankinimai buvo kartojami kelis kartus per dieną, kol buvo išgaunamas prisipažinimas arba įtariamasis mirdavo.
Kankinimų metu patiriamas skausmas buvo ne tik fizinis, bet ir psichologinis. Fiziniai pojūčiai svyravo nuo deginimo, dūrimo ir tempimo skausmo iki visiško kūno išsekimo. Pavyzdžiui, strappado sukeldavo aštrų, plėšiantį skausmą pečiuose, dažnai lydimą raumenų plyšimų ar išnirimų. Vandens kankinimas kėlė paniką ir dusulio pojūtį, o raganos kėdė – nuolatinį deginimo ir spaudimo skausmą, kuris galėjo sukelti šoką.
Psichologiškai kankinimai buvo dar žiauresni. Įtariamieji dažnai buvo izoliuojami tamsiuose, šaltuose kalėjimuose, kur nežinojo, kada ar kaip bus kankinami. Nuolatinė baimė, pažeminimas ir vilties praradimas lėmė psichikos palaužimą. Daugelis prisipažindavo ne todėl, kad buvo kaltos, o norėdamos nutraukti kančias. Salemo teisminių įrašų liudijimas atskleidžia:
„Aš prisipažinau, nes nebegalėjau ištverti skausmo, bet Dievas žino, kad nesu ragana.“ (Tituba, Salemo teismai, 1692 m.)
Kai kurie įtariamieji, ypač silpnesnės sveikatos, mirdavo kankinimų metu nuo šoko, kraujavimo ar organų pažeidimų. Tačiau mirtis buvo laikoma „nesėkme“, nes teisėjai siekė prisipažinimo, kuris pateisintų teismą.
Nors kankinimų tikslas nebuvo nužudyti, mirtys buvo dažnos, ypač tarp pagyvenusių ar silpnų įtariamųjų. Pavyzdžiui, Bambergas (Vokietija) XVII a. užfiksavo kelis atvejus, kai įtariamieji mirė nuo kankinimų dar nepradėjus teismo. Mirtis galėjo įvykti dėl širdies nepakankamumo, infekcijų (nuo atvirų žaizdų) ar išsekimo. Tačiau tikslūs mirčių skaičiai nežinomi, nes dauguma dokumentų fiksavo tik nuosprendžius, o ne kankinimų pasekmes.
Tais atvejais, kai įtariamasis išgyvendavo kankinimus ir prisipažindavo, jis dažniausiai būdavo nuteisiamas mirties bausme – sudeginimu ant laužo arba pakorimu. Sudeginimas buvo ypač žiaurus, nes auka dažnai būdavo gyva, o mirtis ateidavo per kelias minutes nuo dūmų įkvėpimo ar nudegimų. Kaip užfiksuota Škotijos teisminiuose įrašuose:
„Ragana buvo sudeginta gyva, o jos riksmai aidėjo tol, kol liepsnos ją prarijo.“ (XVII a. Edinburgas)
Kankinimų naudojimas raganų teismuose paliko gilų pėdsaką visuomenės sąmonėje. Fiziniai ir psichologiniai randai paveikė išgyvenusius, jų šeimas ir bendruomenes, kurios dažnai buvo įtrauktos į kaltinimų ciklą. Kankinimų žiaurumas prisidėjo prie XVIII a. skepticizmo dėl raganų teismų, nes Apšvietos mąstytojai, tokie kaip Voltaire’as, kritikavo jų barbariškumą:
„Raganų kankinimai yra ne Dievo teisingumas, o žmogaus žiaurumo įrodymas.“ (Voltaire, Philosophical Dictionary, 1764 m.)
Šiuolaikiniai istorikai, tokie kaip Alison Rowlands, teigia, kad kankinimai buvo ne tik fizinio smurto, bet ir socialinės kontrolės įrankis, nukreiptas prieš marginalizuotas grupes, ypač moteris. Kankinimų dokumentacija, pvz., Vokietijos ar Škotijos teisminiai protokolai, atskleidžia sisteminį žiaurumą, kuris dažnai buvo pateisinamas religiniais motyvais, bet iš tikrųjų tarnavo galios struktūroms.
Raganų medžioklės kankinimai buvo žiauri ir tragiška praktika, atspindinti to meto baimę, prietarus ir galios dinamiką. Metodai, tokie kaip strappado, vandens kankinimas ar raganos kėdė, sukėlė neįsivaizduojamą fizinį ir psichologinį skausmą, dažnai baigdavosi mirtimi ar palaužta dvasia. Įtariamieji jautė ne tik kūno kančias, bet ir visišką bejėgiškumą prieš sistemą, kuri reikalavo prisipažinimų bet kokia kaina. Šių kankinimų palikimas išlieka kaip įspėjimas apie tai, kaip baimė ir fanatizmas gali pateisinti nežmoniškumą, primindamas būtinybę saugoti žmogaus orumą ir teisingumą.
Knygą apie raganų medžioklę galite atsisiųsti čia.