Pwcca, kurio labiau paplitusi ir originalesnė airiška forma yra Púca (tariama „pūka“), o angliška – Pooka, yra viena iš labiausiai žinomų ir įdomiausių būtybių keltų, ypač Velso ir Airijos, folklore. Nors jis kartais pavadinamas „Velso velniu“, šis apibrėžimas yra vėlesnių laikų, krikščioniškos epochos primestas supaprastinimas, kuris visiškai neatspindi tikrosios šios figūros prigimties. Pwcca nėra absoliutus blogio įsikūnijimas, kaip krikščioniškasis velnias; jis yra kur kas sudėtingesnis, dviprasmiškesnis ir senesnis – tai gamtos dvasia, apgavikas (angl. trickster) ir formos keitėjas, kurio elgesys svyruoja nuo piktavališkos išdaigos iki netikėtos pagalbos.
Pati svarbiausia Pwcca savybė yra jo gebėjimas keisti pavidalą. Jis gali pasirodyti įvairiais gyvūnų pavidalais, tačiau dažniausiai jis apsireiškia kaip glotnus, juodas žirgas su liepsnojančiomis auksinėmis ar raudonomis akimis. Kitos populiarios formos yra didelis juodas ožys, triušis, šuo arba netgi baisi, į gobliną panaši būtybė. Nepriklausomai nuo pavidalo, jo kailis beveik visada yra juodas. Pwcca yra siejamas su laukine, nepažabota gamta, ypač su atokiomis kalvomis, pelkėmis ir miškais. Jis yra nakties būtybė, ypač aktyvus per Samhaino naktį (lapkričio 1 d.), kai, kaip tikima, riba tarp žmonių ir dvasių pasaulių tampa ploniausia.
Pwcca elgesys yra visiškai nenuspėjamas, ir tai yra jo esmė. Viena vertus, jis yra piktavalis išdaigininkas. Jis gali privilioti vienišus keliautojus į pelkes, ištrypti tvoras ir vartus, gąsdinti galvijus, kad šie neduotų pieno, arba sugadinti prinokusius vaisius po Samhaino nakties. Pasakojama, kad bet kokios laukinės uogos ar vaisiai, likę ant krūmų po šios datos, yra „pažymėti“ Pwcca (jis ant jų nusispjauna arba nusišlapina), todėl jų nebegalima valgyti. Kita vertus, kartais Pwcca gali būti ir palankus. Yra istorijų, kuriose jis padeda ūkininkams atlikti darbus arba suteikia vertingų patarimų bei pranašysčių tiems, kurie parodo jam tinkamą pagarbą.
Viena iš labiausiai žinomų istorijų, susijusių su Pwcca (arba Púca), yra pasakojimas apie laukinį jojimą. Dažniausiai jis pasirodo kaip didingas juodas žirgas vienišam, neretai išgėrusiam, keliautojui. Jis pasiūlo jį parnešti namo. Jei žmogus sutinka užlipti jam ant nugaros, prasideda pats baisiausias ir nekontroliuojamas jojimas jo gyvenime. Pwcca skrieja per kalvas ir slėnius, šokinėja per bedugnes ir dygliuotus krūmus, o raitelis negali nei sustoti, nei nulipti. Dažniausiai šis šiurpus nuotykis baigiasi auštant, kai Pwcca numeta raitelį prie jo paties namų slenksčio – išvargusį, apdraskytą, bet gyvą ir gavusį gerą pamoką apie puikybę ir naktinius klaidžiojimus. Šiose istorijose jis atlieka ne velnio, o veikiau griežto, bet savotiškai teisingo pamokytojo vaidmenį.
Žmonių santykis su Pwcca buvo paremtas ne garbinimu, o pagarbia baime ir bandymu jį permaldauti. Buvo įprasta po derliaus nuėmimo palikti laukuose nedidelę dalį javų, vadinamą „pūkos dalimi“ (púca’s share), kaip auką, kad jis ateinančiais metais nekenktų derliui. Tai rodo, kad jis buvo suvokiamas ne kaip tolimas pragaro valdovas, o kaip artima, vietinė gamtos jėga, su kuria reikia skaitytis.
Pats vardas Pwcca yra etimologiškai susijęs su garsiąja anglų folkloro figūra Puku (Puck), kurį išgarsino Viljamas Šekspyras savo pjesėje „Vasarvidžio nakties sapnas“. Abu jie yra mischievous gamtos dvasios, mėgstančios krėsti išdaigas mirtingiesiems. Taigi, Pwcca priklauso platesnei Europos folkloro tradicijai, apimančiai įvairias nenuspėjamas gamtos dvasias. Apibendrinant, vadinti Pwcca „velniu“ reiškia visiškai nesuprasti jo prigimties ir keltų pasaulėžiūros. Jis yra ne krikščioniškojo blogio, o pačios gamtos dvilypumo – jos grožio, dosnumo, bet kartu ir jos žiaurumo, chaoso ir nenuspėjamumo – simbolis. Jis yra priminimas apie laikus, kai pasaulis nebuvo padalintas į paprastą gėrį ir blogį, o buvo pilnas galingų, dviprasmiškų ir gerbtinų jėgų.