Proskynesis (gr. προσκύνησις) krikščionių teologijoje reiškia pagarbą arba nusilenkimą, išreiškiamą šventųjų ikonoms, relikvijoms, kryžiui ar šventiesiems, kaip Dievo tarnams. Tai išorinis pagarbos gestas, nukreipiantis tikinčiuosius į Dievą per šventą atvaizdą ar asmenį, bet neprilygstantis dieviškam garbinimui. Ši praktika tapo ypač svarbi VII–VIII a. Bizantijos imperijoje per ikonoklazmo krizę, kai buvo ginčijamasi dėl ikonų pagarbumo teisėtumo.
Proskynesis kilęs iš graikų žodžio, reiškiančio „nusilenkimą“ arba „priartėjimą su pagarba“. Krikščionių kontekste tai gestas – bučiavimas, nusilenkimas ar smilkymas – skirtas parodyti pagarbą šventiems objektams, ypač ikonoms, kurios laikomos „langais į dieviškumą“. Nikėjos II susirinkime (787 m.), sušauktame imperatorienės Irenos ir patriarcho Tarasijaus, proskynesis buvo apibrėžtas kaip santykinė pagarba, skirta ne pačiam atvaizdui, o jo „prototipui“ – Kristui, Mergelei Marijai ar šventiesiems. Šis skirtumas buvo būtinas atremiant ikonoklastų kaltinimus, kad ikonų pagarba yra stabmeldystė.
Skirtumas nuo latreia
- Latreia (gr. λατρεία) yra garbinimas, skirtas tik Švenčiausiajai Trejybei (Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai). Tai aukščiausia pagarba, išreiškiama Mišių auka, maldomis ir šlovinimu, pripažįstant Dievą kaip vienintelį Kūrėją.
- Proskynesis yra pagarba, skirta šventiesiems ar jų atvaizdams, bet ne dieviškas garbinimas. Pagarba ikonai „pereina prie prototipo“, kaip teigė Jonas Damaskietis, nukreipdama tikinčiuosius į Dievą, o ne laikydama ikoną dievybe.
Pavyzdžiui, bučiuodamas Kristaus ikoną, tikintysis išreiškia proskynesis Kristui, bet latreia skiriama tik pačiam Dievui per maldą ar Eucharistiją.
Nikėjos II susirinkimas (787 m.) įtvirtino proskynesis kaip teisėtą krikščionių praktiką, remdamasis Kristaus įsikūnijimo teologija. Jonas Damaskietis teigė, kad įsikūnijimas leidžia vaizduoti Kristaus žmogiškąją prigimtį, todėl ikonos yra šventos ir vertos pagarbos. Susirinkimas pasmerkė ikonoklastus, teigusius, kad proskynesis ikonoms yra stabmeldystė, ir patvirtino, kad pagarba skiriasi nuo garbinimo savo intencija ir objektu. Popiežius Hadrianas I savo laiške susirinkimui pabrėžė, kad proskynesis yra pagarba, o ne dieviškas kultas.
Proskynesis įtvirtinimas Nikėjos II susirinkime turėjo ilgalaikį poveikį:
- Ikonų pagarba: Ikonos tapo neatsiejama Rytų ortodoksų ir katalikų liturgijos dalimi, laikomos „teologija spalvomis“.
- Teologinis aiškumas: Skirtumas tarp proskynesis ir latreia padėjo išvengti stabmeldystės kaltinimų, sustiprindamas krikščionių mokymą apie įsikūnijimą.
- Kultūrinis palikimas: Ikonų pagarba paskatino krikščioniškojo meno klestėjimą, ypač Bizantijoje ir Rytų Europoje.
Jonas Damaskietis: „Aš gerbiu (proskynesis) ikoną, nes ji veda mane prie Kristaus, bet garbinu (latreia) tik Dievą, kuris yra jos Kūrėjas.“
Per Nikėjos II susirinkimą vienuolis, vardu Teofanas, atsinešė mažą Marijos ikoną, paslėptą po apsiaustu, ir parodė ją vyskupams, sakydamas: „Kai bučiuoju šią ikoną, mano širdis šlovina Dievą.“ Šis gestas įtikino skeptikus, kad proskynesis yra kelias į Dievą, o ne stabmeldystė, ir tapo susirinkimo simboliu.