Žodis „prioras, priorai“ (lot. prior, kilęs iš prae – „prieš“ arba „pirmesnis“) reiškia „pirmesnį“ arba „vyresnįjį“. Lietuvių kalboje jis vartojamas vyriškos giminės forma (prioras), o moteriškosios atitikmuo yra „priorė“. Šis terminas istoriškai siejamas su krikščioniškais vienuolynais, kur prioras buvo vienuolyno arba jo dalies vadovas, pavaldus abatui, arba, kai kuriais atvejais, pats aukščiausias vienuolyno vadovas, jei vienuolynas neturėjo abato.
Žodžio šaknys glūdi lotynų kalboje, o jo vartojimas paplito viduramžių Europoje, ypač krikščioniškosios vienuolijos kontekste. Terminas atspindi hierarchinę struktūrą, būdingą religinėms bendruomenėms, kur prioras užėmė svarbią administracinę ir dvasinę poziciją.
Prioras – tai vienuolis, paskirtas vadovauti vienuolynui arba jo daliai (pvz., mažesniam vienuolynui, vadinamam prioratu). Jo pareigos priklausė nuo vienuolyno tipo ir taisyklių (pvz., benediktinų, dominikonų, pranciškonų ar kitų ordinų). Paprastai prioras:
- Administravo vienuolyno veiklą: rūpinosi kasdiene tvarka, finansais, ūkiu ir bendruomenės narių gerove.
- Vadovavo dvasiniam gyvenimui: organizavo maldas, liturgijas ir užtikrino, kad vienuoliai laikytųsi ordino regulos.
- Atstovavo vienuolynui: bendravo su išoriniu pasauliu, vyskupais ar kitais bažnytiniais pareigūnais.
Kai kuriuose ordinuose, pavyzdžiui, dominikonų, prioras buvo renkamas tam tikram laikotarpiui ir vadovavo konventui (vienuolių bendruomenei). Benediktinų tradicijoje prioras dažnai buvo pavaldus abatui, tačiau mažesniuose prioratuose galėjo būti aukščiausias vadovas.
Priorų vaidmuo ir pareigos
Priorų pareigos skyrėsi priklausomai nuo ordino ir laikotarpio, tačiau bendrai jų atsakomybės buvo šios:
- Dvasinis vadovavimas: Prioras buvo atsakingas už vienuolių dvasinį ugdymą, skatino maldą, kontempliaciją ir ordino taisyklių laikymąsi. Pavyzdžiui, benediktinų vienuolynuose prioras dažnai vadovaudavo liturginėms apeigoms, jei abatas būdavo išvykęs.
- Administracinės funkcijos: Jis valdė vienuolyno turtą, prižiūrėjo darbus, tokius kaip žemės ūkis ar rankraščių perrašinėjimas, ir sprendė konfliktus tarp vienuolių.
- Bendruomenės lyderystė: Prioras buvo autoritetas, į kurį vienuoliai kreipdavosi patarimo ar sprendimų. Jo elgesys turėjo būti pavyzdys kitiems.
Pavyzdžiui, Cluny benediktinų ordine X–XII a. priorai valdė mažesnius prioratus, pavaldžius pagrindiniam Cluny vienuolynui, ir buvo atsakingi už griežtos regulos laikymąsi. Dominikonų ordine priorai dažnai buvo intelektualai, dalyvavę teologiniuose disputuose ir mokę kitus vienuolius.
Priorų institucija išsivystė viduramžiais, kai vienuolynai tapo svarbiais religiniais, kultūriniais ir ekonominiais centrais. Pirmieji priorai atsirado benediktinų ir cistersų ordinuose, kur vienuolynų tinklas plėtėsi, o mažesniems prioratams reikėjo vietinių vadovų.
- Benediktinų priorai: Pagal Šv. Benedikto regulą (VI a.), prioras buvo abato pagalbininkas, tačiau kartais vadovaudavo atskiriems prioratams. Pavyzdžiui, Cluny ordino prioratai buvo išsidėstę visoje Europoje, o jų priorai turėjo didelę įtaką vietos bendruomenėms.
- Dominikonų ir pranciškonų priorai: XIII a. šie ordinai, orientuoti į pamokslavimą ir mokymą, suteikė priorams daugiau autonomijos. Dominikonų priorai dažnai buvo teologai, dalyvavę kovose su erezijomis, pavyzdžiui, inkvizicijoje.
- Cistersų priorai: Cistersų ordinas, pabrėžęs paprastumą ir asketizmą, turėjo priorus, kurie valdė griežtai reguliuojamus vienuolynus, dažnai atokiuose regionuose.
Viduramžiais priorai taip pat atliko diplomatines funkcijas, tarpininkaudami tarp bažnyčios ir pasaulietinės valdžios. Kai kurie priorai, ypač turtinguose vienuolynuose, valdė didelius žemės plotus ir turėjo politinę įtaką.
Istorijos
- Cluny ordino priorai: Cluny vienuolynas X–XI a. buvo vienas įtakingiausių Europoje. Jo priorai, valdę pavaldžius prioratus, buvo atsakingi už reformų įgyvendinimą, kurios stiprino bažnyčios autoritetą. Pavyzdžiui, prioras Odo iš Cluny (X a.) buvo žinomas kaip griežtas reformatorius, padėjęs atgaivinti benediktinų tradicijas.
- Tomas de Torquemada: Nors labiau žinomas kaip inkvizitorius, Torquemada buvo dominikonų prioras, kurio įtaka XV a. Ispanijoje siejosi su griežtu katalikybės gynimu. Jo veikla rodo, kaip priorai galėjo tapti politinėmis figūromis.
- Priorai ir mokslas: Viduramžių vienuolynuose priorai dažnai skatino mokslą ir švietimą. Pavyzdžiui, daugelis dominikonų priorų buvo susiję su universitetais, tokiais kaip Paryžiaus ar Bolonijos, kur jie dėstė teologiją ir filosofiją.
Citatos
- Šv. Benediktas (iš Benedikto regulos): „Prioras, kurį abatas paskiria, turi būti toks, kad jo darbai atitiktų jo vardą, idant jis būtų pirmesnis ne tik titulu, bet ir dorybėmis.“
Ši citata pabrėžia, kad prioras turėjo būti moralinis ir dvasinis pavyzdys. - Tomas Akvinietis (dominikonas): „Vadovavimas yra tarnystė, o ne viešpatavimas.“
Ši mintis atspindi dominikonų požiūrį, kad prioras turi tarnauti bendruomeneiprotingos mintys, sentencijos, aforizmai – kabutes.kasvyksta.lt
bendruomenei, o ne siekti asmeninės galios. - Anoniminė viduramžių kronika: „Prioras yra tarsi piemuo, vedantis avis per dykumą: jis turi žinoti kelią, bet nešti silpniausią ant pečių.“
Ši metafora pabrėžia prioro rūpestį bendruomene.
Šiandien priorų institucija vis dar egzistuoja kai kuriuose katalikų ir ortodoksų vienuolynuose, tačiau jų vaidmuo sumažėjęs dėl sekuliarizacijos ir vienuolynų skaičiaus mažėjimo. Pavyzdžiui, benediktinų ar cistersų vienuolynuose priorai vis dar vadovauja mažesnėms bendruomenėms, tačiau jų įtaka dažniausiai apsiriboja dvasiniu gyvenimu.