Presbiterijonizmas yra protestantiška krikščionybės tradicija, susiformavusi XVI amžiaus reformacijos laikotarpiu ir išsiskirianti ypatingu dėmesiu Bažnyčios valdymo tvarkai, paremta vyresniųjų (presbiterių) tarybomis. Pats žodis „presbiterijonizmas“ kyla iš graikiško termino „presbyteros“, reiškiančio „vyresnysis“. Ši tradicija labiausiai įsitvirtino Škotijoje, vadovaujant reformatų teologui Džonui Noksui (John Knox), kuris, paveiktas Žano Kalvino (Jean Calvin) mokymo, sukūrė savitą teologinę ir institucinę struktūrą.
Kalvinas, norėdamas reformuoti krikščionybės praktiką, akcentavo Šventojo Rašto autoritetą ir skatino sugrįžti prie ankstyvosios Bažnyčios modelio. Presbiterijonizmas remiasi teze, kad sprendimai bendruomenėje neturi būti sutelkti vieno asmens rankose. Toks požiūris kyla iš Biblijoje randamo pavyzdžio, kaip apaštalai, savo misijų kelionėse įkūrę naujas bendruomenes, palikdavo jose vyresniuosius, kurie turėjo rūpintis tikinčiųjų dvasine gerove. Apaštalas Paulius pabrėžė: „Aš palikau tave Kretoje, kad užbaigtum, kas dar neužbaigta, ir paskirtum kiekviename mieste vyresniuosius“ (Tit 1,5). Ši eilutė rodo, kad bendruomenės tvarkymasis per vyresniuosius buvo svarbi ankstyvosios Bažnyčios dalis.
Presbiterijonizmo tradicijoje kiekviena vietos bendruomenė turi vyresniųjų (presbiterių) tarybą, kuri priima sprendimus teologiniais, pastoraciniais ir administraciniais klausimais. Tai reiškia, kad bendruomenė ne vien klauso dvasininko nurodymų, bet drauge su juo dalyvauja visame Bažnyčios gyvenime. Tokiu būdu išlaikomas biblinis principas, kad krikščionių bendruomenėje nėra hierarchinės piramidės, o bendrystė išreiškiama lygiaverčiu tarnavimu, kai kiekvienas, turintis tinkamų dvasinių savybių ir pašaukimą, gali prisidėti prie Bažnyčios vadovavimo.
Presbiterijonų bažnyčiose laikomasi Reformatų mokymo pamatų, pabrėžiant Dievo malonę, išganančią tikinčiuosius, tikėjimo svarbą ir nenuilstamą gyvenimo pagal Dievo žodį siekį. Liturgijoje bei pamaldose dažnai sutelkiamas dėmesys į pamokslą, aiškinant Šventojo Rašto tekstus. Biblijai skirtas ypatingas dėmesys, nes per ją bendruomenė išgirsta Dievo kalbą ir yra kviečiama atsiliepti gyvenant tikėjimo dorybėmis. Presbiterijonizmo atstovai taip pat laikosi dviejų sakramentų – Krikšto ir Viešpaties Vakarienės – kurie vertinami kaip išoriniai regimi malonės ženklai. Tai aiškiai atsiliepia į Kristaus įsakymą, užrašytą Mato evangelijoje: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu“ (Mt 28,19).
Presbiterijonams svarbus bendruomeniškumas. Jie mano, kad tikėjimas neturi būti individualizuotas, bet išgyvenamas drauge su kitais tikinčiaisiais. Tai atspindėta ir jų valdymo sistemoje: vietos bendruomenės atstovai (presbiteriai) dalyvauja aukštesniųjų tarybų, vadinamųjų sinodų ar asamblėjų, sprendimuose. Tokiu būdu net ir platesnėje šalies ar tarptautinėje bažnytinėje bendrystėje užtikrinamas santykių glaudumas, bendrų krypties gairių nustatymas, tačiau išlaikoma tam tikra laisvė vietos bendruomenėms pačioms svarstyti bei spręsti vietinius klausimus.
Presbiterijonizmo istorija rodo, kad ši tradicija, prasidėjusi nuo reformacinio siekio atkurti evangelinę krikščionybės esmę, išaugo į dinamišką ir visuomeniškai aktyvią dvasinę srovę. Daugelyje pasaulio šalių presbiterijonai pasižymi socialiniu angažavimu, švietimu, labdaros organizavimu. Toks rūpestis kitais taip pat atitinka biblinį kvietimą: „Jėzus pasakė: ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu’ ir ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’“ (Mt 22,37.39). Šie Jėzaus žodžiai įpareigoja tikinčiuosius liudyti tikėjimą darbais, kurie daro įtaką visuomenės raidai.
Presbiterijonų bendruomenėse vyrauja troškimas gyventi pagal Šventajame Rašte išdėstytus principus, paliekant vietos bendruomeniškumui, tarpusavio atsakomybei ir dalijimuisi pareigomis. Tokia tvarka, paremta presbiterių tarybomis, priklauso nuo Biblijos mokymo ir išlaiko dvasinę giją, siejančią su pirmosiomis krikščionių bendruomenėmis. Toks yra presbiterijonizmo savitumas – gyvoji tikėjimo praktika, kurioje svarbiausias autoritetas yra Dievo žodis, o pati bendruomenė, ganytojų ir vyresniųjų vadovaujama, stengiasi augti meilėje ir tiesoje, drauge vykdydama Kristaus patikėtą misiją pasaulyje.